Antanas Mončys (1921 m. birželio 8 d. Mančiuose, Darbėnų valsčius – 1993 m. liepos 10 d. Paryžiuje, Prancūzija) – Lietuvos skulptorius modernistas. 1941 m. baigė Kretingos gimnaziją. 1942–1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Susipažinęs su skulptoriumi Vytautu Kašuba susidomėjo skulptūra. 1947–1950 m. Vytauto K.Jonyno vadovaujamoje dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge studijavo skulptūrą pas Aleksandrą Marčiulionį. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių, studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la grande Chaumiere) pas Osipą Zadkiną. 1951 m. dalyvavo Nepriklausomųjų salono parodoje. 1952 m. sukūrė 16 skulptūrų Šv.Marcelijaus bažnyčioje Laone. Vadovavo skulptūrų studijoms: 1973–1988 m. Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre, 1977–1981 m. Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artists). Palaidotas Grūšlaukėje, šalia tėvų. Sukūrė religinio siužeto kūrinių („Šv.Juozapas“, 1951 m.; „Kelių Madona“, 1952 m.), antkapinių paminklų (V.Rakštytės-Karvelienės, 1954 m.; O.Greimo, 1983 m.), abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų („Fantasmagorija“, 1957 m.), konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų („Begalinis“, 1970 m.; „Vandens nešėja“, 1977 m.; „Pamokslininkas“, 1983 m.), reljefų, švilpių, kaukių. Naudojo įvairias medžiagas (medis, akmuo, metalas, molis, atliekos, rasti daiktai) ir techniką. Iliustravo knygų (Oskaras Milašius. Lietuviškos pasakos, 1972 m.), sukūrė scenovaizdžių, piešinių, akvarelių. 1960–1992 m. surengė apie 30 individualių parodų (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Monakas, JAV, Italija, Lietuva). 1992 m. dovanojo kūrinius Palangai, jų parodos surengtos Vilniaus Šiuolaikinio meno centre ir Kauno paveikslų galerijoje. 1999 m. liepos 10 d. Palangoje atidarytas A.Mončio namai-muziejus.