Vytauto Kasiulio dailės muziejuje šią savaitę atidaryta paroda „Veidai ir dvasios“, skirta skulptoriaus A.Mončio (1921–1993) gimimo šimtmečiui.
Skulptorius daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno Paryžiuje. Į Prancūzijos sostinės meno sceną jaunas žemaitis įžengė kupinas kūrybinių ambicijų: viską norėjo išbandyti, nebuvo tos meno teritorijos, į kurią įžengęs negalėtų sukurti ką nors originalaus.
Jubiliejinėje parodoje – iš A.Mončio vaikų kolekcijų atkeliavę ir Lietuvoje dar nerodyti kūriniai, išduodantys dailininko nostalgiją gimtajai Žemaitijai. Ekspoziciją vienija senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
– Paroda pavadinta „Veidai ir dvasios“. Išraiškingą vienos dvasios veidą galima pamatyti ir parodos plakate. Kaip radosi toks pavadinimas? – paklausiau parodos kuratoriaus ir vieno geriausių A.Mončio kūrybos žinovų V.Liutkaus.
– Plakatui panaudojau Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos“ (Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Čikaga, 1979 m.) viršelio piešinį, kurį dailininkas sukūrė savo bičiulio filosofo studijai.
Jame labai gražus erdvėse skrendančios Laumės veidas – išraiškingos akys, gražios lūpos. Tai šios parodos moto – ryšys tarp veidų ir dvasių. Juk tame Laumės veide atsispindi dvasia, ji keliauja per erdves, ji ir ikona, ir veidas, ir kaukė. Magija, tikra ir netikra, įspūdingas vaizduotės darinys.
Parodos pavadinimas tarsi siūlo A.Mončio kūryboje įžvelgti filosofinę, antropologinę, mitinę pusę, pamatyti menininko kuriamą pačią žmogaus gyvenimo idėją – nuo gyvybės iki mirties, nuo veido iki kaukolės. Norėjosi parodyti, kaip veido motyvas keičiasi nuo portreto skulptūroje iki kaukės ar kaukolės piešiniuose ar akvarelėse.
– Vienas įdomiausių parodos akcentų – menininko išpieštos Oskaro Milašiaus „Lietuviškos pasakos“. Ar lietuviškomis šaknimis jis rimčiau pradėjo domėtis bendraudamas su Paryžiuje gyvenusiu semiotiku, baltų mitologijos tyrinėtoju A.J.Greimu?
– Mano pažintis su Antanu ir prasidėjo nuo šios knygos. Kai jis pirmąkart atvažiavo į Lietuvą 1989 metų pabaigoje, maždaug tokiu metu kaip dabar, tas „Lietuviškas pasakas“ atsivežė ir man rodė.
Pasakojo, kad kasdien eidamas miegoti jas skaito. Kai paklausiau, negi jam iš tiesų įdomios pasakos, jis patvirtino, kad labai. Sakė, kad skaitydamas lietuviškas pasakas sugrįžta į savo jaunystę, savo gimtąją žemę, prisiriša prie Žemaitijos. Taigi ir tos jo sukurtos laumių dvasios – iš gimtinės, iš Žemaitijos.
Šią knygą dailininkas labai mėgo, jos skaitymas jam sukeldavo vaizdinius, kuriuos nusipiešdavo ir įkeldavo į paraštes, atvertimus. Knygos originalą saugo A.Mončio sūnus Andreas. O parodoje eksponuojama keletas „Lietuviškų pasakų“ puslapių faksimilių, taip pat ir nedidelio formato piešiniai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ruošiasi išleisti šios unikalios knygos faksimilinį leidinį.
– Taip atsirado ir pagrindinis jubiliejinės parodos motyvas?
– Daugelis, manau, dar prisimena prieš šešerius metus V.Kasiulio dailės muziejuje surengtą A.Mončio ir jo artimiausios paryžietiškos aplinkos parodą, kurioje svarbu buvo parodyti garsių Prancūzijos skulptorių dvynių Jano (A.Mončio uošvio) ir Joelio Martelių, dailininko bičiulio ir rėmėjo Francio Turbilio kūrybą. Tai buvo žemaičio dailininko artimiausia apsuptis.
Šiuokart rūpėjo priminti etniškąsias A.Mončio šaknis, jo sąsajas su gimtąja Žemaitija, pristatyti tuos kūrinius, kurie dar nė karto nebuvo rodyti Lietuvoje. Norėjau, kad paroda žinomą skulptorių pristatytų ir kaip improvizuotoją, piešėją, atskleistų jo kūrinių žaidybinį pradą, pokštavimus, primintų etnišką švilpių, kaukių tradiciją.
– Ar buvo tokių sumanymų, kurių nepavyko įgyvendinti?
– Šiai parodai man pritrūko keturių ar penkių stambesnių kūrinių, kurių nepavyko iš Palangos gauti, jie būtų labai pritikę edukacijos programoms ir sustiprinę parodos temą, pagrindinę veidų ir dvasių idėją.
Ypač kūriniai, kurie susiję su mirties ir gyvybės tema. Nes A.Mončys išmintingai mokėjo sukurti gyvenimo siūbavimą tarp gyvo ir negyvo, tarp judančio ir nejudančio.
– Didžioji dalis šios parodos kūrinių nematyti Lietuvos publikai. Juos atsivežėte iš skulptoriaus dukters, vadinasi, po parodos jie sugrįš į Vokietiją?
– Taip, didžiąją parodos dalį sudaro skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys-Moncevicius rinkinio. Tai kūriniai, atskleidžiantys mums mažiau žinomą A.Mončio kūrybos pusę, parodantys jį ne tokį monumentalų.
Nemažai puikių skulptoriaus kūrinių parodai paskolino dailininko bičiuliai vilniečiai Caroline Nendrė ir Arūnas Paliuliai. Be to, labai įdomią akvarelinių piešinių kolekciją atsiuntė ir vyriausias dailininko sūnus Jeanas Christophe’as Moncys.
Smagu, kad A.Mončio vaikai taip mielai bendradarbiauja su Lietuvos muziejais, visuomet yra pasiruošę suteikti reikiamus darbus. Jie visi labai norėjo atvykti ir į parodos atidarymą, deja, epideminė situacija Vokietijoje ir Prancūzijoje privertė atsisakyti kelionės.
Žinoma, po parodos visi kūriniai sugrįš pas jų savininkus, taigi tikrai neverta atidėlioti vizito į V.Kasiulio muziejų.
– Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad A.Mončio darbai primena tautodailę – toks paprastas žaidimas formomis – retežiai, švilpiai, laumės. Tačiau iš tiesų tai profesionalaus kūrėjo, intelektualo atsigręžimas į Lietuvos paveldą.
– Taip, daugelyje parodos kūrinių ypač juntama skulptoriaus meistrystė, sugebėjimas pajusti medžiagą, mokėti ją prisijaukinti.
Visuose „veiduose“ – ir akmeniniuose, ir pieštuose, ir nutapytuose – galima atrasti sąsajų su primityvizmo daile, su ikikrikščioniškąja dailės tradicija. Juose neįžvelgsime kokios nors akademinės manieros, ryškių kurio nors stiliaus ženklų.
Galiu teigti, kad A.Mončio skulptūros – puikus pavyzdys, parodantis, kaip natūra pavirsta kultūra: gamtos sukurtas medžio, akmens formas jis talentingai išjudindavo, keisdavo, pasukdavo, praardydavo ir paversdavo nauju pavidalu – meno kūriniu.
Parodoje yra kelios akmens skulptūros, kurios ilgą laiką stovėjo lauke, kažkur sode, pievoje, apaugo samanomis, pažaliavo. Nusprendžiau jų nevalyti ir neužkelti ant pjedestalų. Pastatytos ant grindų ir apšviestos prigesinta žalsva šviesa jos sukuria magišką, teatrališką vaizdą.
Tai primena ir A.Mončio biografijos faktą, kad jis mėgo teatrą, įsitraukdavo į sūnaus režisuotų spektaklių veiksmą, užsidėdavo kaukes, pūsdavo švilpius.
– A.Mončio tapybos darbai taip pat daugeliui bus naujiena. Juk tai ne eskizai skulptūroms?
– Šį kartą parodoje daugiau tapybos, pieštinių, akvarelinių improvizacijų. Visuomet įdomu, kai skulptorius imasi tapybos. Įdomus pats jo požiūris – kaip kuriama ne trimatė, o plokščia erdvė.
Tai spalvinės variacijos su skulptoriui būdingomis banguojančiomis, persipinančiomis linijomis. Ir reikia pripažinti, kad jis turėjo puikią spalvinę klausą. Ne toks dažnas atvejis, kai skulptorius taip puikiai jaučia, kaip spalvos sukimba ir skamba.
– Parodoje yra ir viena smagi spalvota skulptūra. Ji skirta odontologui?
– Ta skulptūra pavadinta „Mano dantistui atminti“. Labai įspūdingas spalvotas terakotos kūrinys – dantisto žandai, lūpos, dantys išvirtę, liežuvis išlindęs.
Tai A.Mončiui būdingas pokštas, nes turėjo ūpo pajuokauti, patraukti per dantį ir, matyt, išsinešė iš savo odontologo kabineto nelabai malonių patirčių.
Jo humoras buvo subtilus, neįžeidžiantis, bet tuo pat metu labai taiklus. Daugybę dalykų yra padaręs, kur mažiausios užuominos tiesiog užtenka, kad žiūrovas suprastų, ką jis norėjo pasakyti.
– Kartais pasufleruoja ir darbų pavadinimai?
– Siūlyčiau nepasiduoti tai pavadinimų magijai. Nereikėtų visiškai pasitikėti autoriumi, būtina pasilikti erdvės savo asociacijoms. Žiūrovas neturi prisirišti prie autoriaus užrašyto pavadinimo, nes tai susiaurina asmeninių interpretacijų lauką ir tuo pačiu nuskurdina ir patį kūrinį, susitikimo su juo džiaugsmą. Žinoma, atspirtis vis tiek lieka autoriaus suteiktas kūrinio „krikšto vardas“.
– Parodą lydi keli leidiniai. Tarp jų – ir ką tik parašyti skulptoriaus sūnaus prisiminimai?
– Dailininko sūnus J.Ch.Moncys parašė atsiminimų knygą apie tėvą, ją spaudai rengia leidykla „Aukso žuvys“. Tikiuosi, kad ji bus pristatyta skaitytojams parodos veikimo metu.
Kaip minėjau, V.Kasiulio muziejus šįmet žada išleisti ir faksimilinę O.Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ su A.Mončio piešiniais knygą.
Jau dabar galima pasinaudoti ir nemokamai dalijamu nedideliu parodos leidiniu, kuriame yra mano kolegės prancūzų dailės istorikės Mathilde Desvages tekstas apie A.Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje palikus Osipo Zadkine’o studiją – „A.Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ (lietuvių ir prancūzų kalbomis).
Tikiuosi, straipsnis pasitarnaus ir lietuvių dailėtyrai, nes nedaug žinių apie tą laiką turime. O čia galima sužinoti, su kuo lietuvis kūrybos pradžioje bendravo, diskutavo, dalijosi idėjomis. Tai buvo marga studijuojančio jaunimo publika – Čilės, Serbijos, Argentinos, Vokietijos, kitų šalių menininkai.
– Kiek neįprasta, kad jubiliejinės parodos rengėjas – ne muziejus, o visuomeninė organizacija.
– Taip, organizatorius – A.Mončio paramos fondas. Buvo svarbu parodyti, kad galime surengti solidžią parodą, prisidėti prie kitų A.Mončio jubiliejui paminėti skirtų darbų.
Fondas taip pat pasistengė, kad būtų restauruota ir Pranciškonų licėjuje Kretingoje pastatyta atkurta A.Mončio Šv.Pranciškaus skulptūra. Ji sudužo, kai į Lietuvą buvo gabenamas pranciškono Leonardo Andriekaus meno rinkinys.
Taip pat A.Mončio atminimui šių metų rudenį buvo pasodinti ąžuoliukai prie A.Mončio muziejaus Palangoje ir Kretingos muziejaus. Juk Antanui toks svarbus buvo ąžuolas!
DATOS IR FAKTAI
Bendravo su garsiais menininkais
A.Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių (dabar – Mančiai) kaime Kretingos rajone. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Tėvai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus.
1941 m. baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją ir pradėjo architektūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus V.Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią įkūrė V.K.Jonynas.
Nuo 1950 metų tęsė mokslus Paryžiuje, litvakų skulptoriaus O.Zadkine’o studijoje. Ją baigęs pradėjo savarankiškai dirbti Lano mieste Prancūzijos šiaurėje. Ten Šv.Marcelino bažnyčioje įvyko pirmoji A.Mončio paroda. Jis sukūrė Kryžiaus kelio stotis, „Kelio madonos“ ir „Šv.Juozapo“ skulptūras.
1953 m. susituokė su žinomo prancūzų skulptoriaus J.Martelio dukra Florence, po metų gimė sūnus Jeanas Christophe’as. 1955 m. pelnė Čikagos (JAV) meno instituto apdovanojimą. 1955–1957 m. su garsiuoju litvaku M.Chagallu ir broliais Marteliais atkūrė kelias dešimtis Šiaurės Rytų Prancūzijos miesto Meco katedros chimerų skulptūrų.
1958 m. buvusio vienuolyno pusrūsyje Paryžiuje įsirengė studiją. 1967 m. išsiskyrė su žmona Florence, persikėlė gyventi į Paryžiaus Monparnasą ir įsitraukė į O.Milašiaus draugijos veiklą. 1973–1988 m. įkūrė skulptūros studiją ir vadovavo skulptūros kursams Paryžiaus tarptautiniame universitetiniame miestelyje. Iliustravo O.Milašiaus knygą „Lietuviškos pasakos“.
1974 m. susituokė su M.Haller von Hallerstein ir susilaukė sūnaus Andreo, o po ketverių metų ir dukters Sabinos. 1980 m. įkūrė dailininkų susivienijimą „Art-Creation-Technique-Expression“ (ACTE) ir aktyviai dalyvavo jo veikloje. 1982 m. tapo Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) kultūros komisijos nariu.
1989 m. po 45 emigracijos metų apsilankė Lietuvoje, kai dar buvo gyva jo motina Barbora. Po kelerių metų nusprendė Palangos miestui padovanoti 35 savo kūrinius. 1993 m. po antrosios prostatos operacijos išsiskyrė su žmona Margrit ir netrukus mirė Paryžiaus Rothchildo ligoninėje. Amžinojo poilsio atgulė tėvų kape Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse.
