Ekspozicijoje – ne tik Paryžiuje gyvenusio skulptoriaus kūriniai, kurie anksčiau nebuvo rodyti Lietuvoje, bet ir šiai parodai specialiai sukurti šiuolaikinių menininkų darbai. Kuratorių sumanymas – atskleisti, kaip A.Mončio pasaulėjauta ir kūryba rezonuoja su šių dienų problematika – besikeičiančiu žmogaus santykiu su gamta, kūnu ir menu.
„Šios parodos tikslas – ne tik priminti A.Mončį mūsų galerijos publikai, bet ir šiuolaikinius menininkus supažindinti su jo kūrybos praktikomis.
Skulptorius daugelį metų gyveno ir intensyviai kūrė svarbiame meno centre – Paryžiuje. Jo darbai buvo labai įvairūs – nuo skulptūrų, piešinių iki dizaino projektų. Todėl tarp parodos autorių yra ir dizainerių“, – sakė „Vartų“ galerijos direktorė Toma Monginė.
Pasak jos, dailininko gimimo šimtmetis paskatino parodyti jo kūrinius ne tik muziejinei auditorijai, bet ir šiuolaikinio meno mėgėjams.
Be to, norėjosi paremti galerijos menininkus ilgo karantino metu, kai visas parodinis gyvenimas buvo sustojęs.
„Juokaujame, kad kviečiame į parodą pasiglamonėti. Tai pozityvumo kupina ekspozicija. Juntama laiko tėkmė, ilgesys, bet gerąja prasme – kai žiūri į praėjusį laiką su šviesiu ilgesiu ir keliauji toliau per gyvenimą su tuo prisiminimu, duodančiu jėgų eiti pirmyn“, – salėse tvyrančią nuotaiką apibūdino galerijos vadovė.
Tarsi įvadas į parodą – Henriko Gulbino filmas apie A.Mončį. Jo autorius devintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje nemažai laiko praleido su dailininku Paryžiuje.
Filme šalia skulptoriaus galima pamatyti ne tik žinomus lietuvių kultūrininkus, bet ir jo šeimą, vaikus.
Mat „Vartuose“ eksponuojami A.Mončio kūriniai – ne iš Lietuvos muziejų, o iš privačių menininko sūnaus Jeano Christophe’o Moncys ir dukters Sabinos Moncys kolekcijų.
– Parodoje XX a. kūrėjo darbai rodomi šalia pačių naujausių šiuolaikinių menininkų kūrinių. Ar nebijojote, kad jie nederės, atrodys tarsi iš skirtingų pasaulių? – paklausiau parodos kuratoriaus Lino Bliškevičiaus.
– Ne, nes tai specialiai parodai sukurti darbai, kurie susiję su A.Mončio kūryba. O ir pats paryžietis dailininkas, tiksliau jo kūriniai, net ir šių dienų kontekste neatrodo pasenę.
Rodome keletą A.Mončio skulptūrų ir daug piešinių, eskizų, kurie padeda atskleisti kūrėjo mąstymo būdą.
Laiškuose jis yra minėjęs, kad sumanęs skulptūrą kartais padaro šimtus piešinių, o tik tuomet jau imasi akmens ar medžio.
Kita vertus, norėjosi parodyti tuos kūrinius, kurie mažai žinomi ar net visai nematyti lietuvių žiūrovams, kolekcininkams.
– Minėjote, kad rengdamas parodą nusprendėte akcentuoti skulptoriaus pamėgtą rankų motyvą. Kodėl?
– Tai jubiliejinis renginys, todėl šis motyvas primena ir paties A.Mončio rankas, kurios sukūrė visus jo darbus, o kartu iliustruoja ir jo išsakytą mintį, kad tik žiūrovui prisilietus prie jo darbų tos skulptūros būna baigtos.
Neatsitiktinai Marijos Puipaitės raudono aksomo fotelio forma – lyg užuomina į apsikabinimą. O Vytauto Gečo sukurta darbo stalo interpretacija gali priminti ir tą A.Mončio biografijos faktą, kai ilgėdamasis Lietuvos skulptorius ryšį su tėvyne stengėsi palaikyti rašydamas laiškus ne tik giminėms, bet ir lietuvių menotyrininkams bei menininkams.
– Todėl ir parodą pavadinote „Glamone“?
– Taip. Glamonė – tai tarsi žmogaus prisilietimas prie gamtinės medžiagos (medžio, akmens), prie malonios formos.
Nors iš tiesų parodos pavadinimas kilo perskaičius vieną menininko komentarą.
A.Mončys stebėjosi, kad meno kritikai labai dažnai parašo, jog skulptoriui su medžiaga reikia kovoti. Jo manymu, skulptūros kūrimas – ne kova, o medžiagos glamonėjimas – iš pradžių mintimis, o paskui – kūrėjo rankomis.
Įdomu, kad jau sugalvojus pavadinimą į galeriją atkeliavo A.Mončio skulptūra, kuri taip ir pavadinta – „Glamonė“. Ji tapo vienu parodos pradžios akcentų.
– Ar tikrai A.Mončys buvo toks šiuolaikiškas, o gal šių dienų meno pasaulio mados verčia atsigręžti į tradiciją, iš naujo atrasti anksčiau kūrusius menininkus?
– Ir taip, ir taip. Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus holografiniame videodarbe yra paukščio motyvas, kuris netiesiogiai siejasi su A.Mončio sukurtais švilpiais.
Švilpiai – skulptūrėlės, susijusios su garsu, todėl parodoje atsirado ir Arturo Bumšteino kūrinys, kuris erdvę užlieja skaitmeniniu būdu apdorotais cikadų garsais.
Tai kartu ir nuoroda į paryžiečio skulptoriaus jautrumą gamtos apraiškoms, ir nematomam, bet girdimam jo kūrybos aspektui.
– Kiek neįprasta galerijoje matyti užuolaidas. Norėjote sukurti jaukesnę aplinką glamonėms?
– Kartu su antruoju parodos kuratoriumi Yatesu Nortonu sumanėme, kad lengvai krintančios ir iš vidaus apšviestos užuolaidų klostės galėtų būti užuomina į folklorinį baroką. Jos suteikia erdvei puošnumo ir kartu teatrališkumo, paslapties. Mes kaip tik ir norėjome sukurti atmosferą, kurioje susipina įvairios meno formos, – aukštasis ir folklorinis, XX ir XXI a. menas. Juk persiklojus keliems kultūros sluoksniams randasi ir naujų įžvalgų.
Anksčiau postmodernistai bandė paneigti modernizmui būdingus kūrybos principus, o dabar akivaizdu, kad įdomiausia žvelgti į visą XX a. ir XXI a. pradžios kūrybą kaip į labai skirtingų menininkų dialogą. Žinoma, jis kartais gali virsti ginču, bet kūrėjai nebeatskiriami kokiomis nors žanrų ar meno srovių sienomis.
– Kaip atsirinkote 11 dalyvių, juk su „Vartų“ galerija bendradarbiauja daug daugiau menininkų ir dizainerių?
– Pirmiausia dairėmės kūrėjų, kokiu nors būdu susijusių su skulptūros lauku. Todėl pakvietėme ir vieną ryškiausių šios srities menininkų – D.Narkevičių.
Kita vertus, norėjosi, kad darbai būtų ne tik konceptualiai, bet ir vizualiai įdomūs.
Todėl dauguma parodos dalyvių labai daug dėmesio skiria savo darbams įgyvendinti, neignoruoja amato dalykų.
Formos grožis buvo ypač svarbus A.Mončiui ir, mano manymu, dabar tai vėl rūpi menininkams – ne tik idėja, bet ir vizualiniai efektai. Amato, estetikos kriterijai darosi vis svarbesni.
– Lietuvoje vis dar retokai parodai specialiai užsakomi nauji darbai. Kuratoriai mieliau renkasi eksponatus kūrėjų dirbtuvėse. Ar teko diskutuoti su menininkais kūrybos proceso metu, ar pamatėte jau užbaigtus kūrinius?
– Stengėmės per daug nesikišti, tačiau kiekvienam dalyviui pasiūlėme literatūros apie A.Mončį ir jo kūrybos sampratą bei metodus sąrašą.
Jau minėjau, kad parodoje juntama barokiška atmosfera, prie jos dera ir gana laisvas senųjų meistrų (šiuo atveju – A.Mončio) kūrybos citavimas ir interpretavimas.
Su kai kuriais menininkais teko diskutuoti, bet dauguma iš karto turėjo savo viziją.
O mes savo ruožtu sukūrėme kiek teatrališką erdvę, kurioje gali būti atskleistos paslaptys, pavyzdžiui, XX a. meistro A.Mončio ir šiuolaikinių kūrėjų darbų panašumas.
Tai galima vertinti ir kaip tradicijos pratęsimą, ir kaip tos tradicijos permąstymą, kai sukuriami darbai, puikiai atspindintys savojo laiko pajautą.
