Rygoje gyvenantis latvių režisierius Maris Martinsonas (64 m.) daug ką paaukotų, jei galėtų prakalbinti netoli namų, Vėrmanės parke, nuo XIX amžiaus žaliuojančius šimtamečius medžius. Kurdamas naują vaidybinį filmą „Žemė, kuri dainuoja“ jis jaučiasi kaip astronautas, įlipęs į laiko kapsulę. Režisierius, scenarijų autorius ir rašytojas beveik du dešimtmečius gyveno Lietuvoje, tad mes kalbėjomės lietuviškai. Pastatęs didelio populiarumo sulaukusius filmus „Nereikalingi žmonės“, „Amaya“, „Tyli naktis“ M.Martinsonas prisipažino, kad tapo savotišku istorijos archeologu. Eidamas pasivaikščioti menininkas svarsto, kaip galėjo atrodyti Vėrmanės parko pakraštyje sudegęs medinis pastatas, kuriame posėdžiavo įtakingi latvių verslininkai, advokatai, leidėjai, prieš 150 metų surengę pirmąją visuotinę dainų šventę Latvijoje. Rizikuodami užsitraukti carinės Rusijos nemalonę jie galėjo atsidurti kalėjime, netekti turto ar žūti vien dėl to, kad dainų šventėje pirmą kartą viešai buvo atlikta giesmė „Dieve, saugok Latviją“, kuri vėliau šaliai tapus nepriklausomai buvo pasirinkta kaip himnas. Kurdami daugiau kaip trijų milijonų eurų biudžeto vaidybinį filmą „Žemė, kuri dainuoja“ M.Martinsonas ir jo žmona kino prodiuserė Linda Krūklė (47 m.), taip pat kalbanti lietuviškai, tapo istorijos detektyvais. „Lietuvos ryto“ žurnalistams duodami išskirtinį interviu menininkai atvėrė ne tik savo namų duris Rygoje, bet ir papasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė kurdami naują kino juostą „Žemė, kuri dainuoja“, – jos premjera numatyta šį rudenį.
