Gydytojas dalinasi labiausiai įsiminusiomis pacientų istorijomis ir atskleidžia, kas sunkiausia mediko darbe.
Rinktis gydytojo kelią paskatino draugai
„Apie mediciną nuo mažens tikrai nesvajojau – aštuntoje klasėje įsivaizdavau, kad būsiu vadybininkas, nes anuomet tai buvo populiari specialybė. Tačiau dalis artimų draugų nutarė rinktis gydytojų specialybes, o aš pasekiau jų pavyzdžiu“, – šypsosi R.Mincė.
„Nebuvau pats stropiausias moksleivis, tačiau nusprendęs sukti mediko keliu, susiėmiau ir visą vasarą prieš dvyliktą klasę skyriau biologijai. Susipirkau krūvą biologijos vadovėlių ir perskaičiau juos visus“.
Tai pasiteisino – egzaminus išlaikęs labai gerai, jaunuolis pasirinko studijas Kauno medicinos universitete.
„Greitai paaiškėjo, kad medicinos studijos nėra lengvos. Atsiskaitymai vykdavo net šeštadieniais, todėl studentavimui laiko turėjau nedaug. Kai neišlaikiau pirmojo egzamino, supratau, kad nevalia atsipalaiduoti, reikia susiimti“, – šaltą dušą prisimena gydytojas.
Traumatologija nebuvo pirmasis R.Mincės pasirinkimas. Prieš renkantis rezidentūros specialybę, laukė metų trukmės praktika RPL.
„Net pusę praktikos laiko praleidau kraujagyslių chirurgijos skyriuje, išmokau pradinių chirurgijos pagrindų. Norėjau tapti kraujagyslių chirurgu – traumatologija tuo metu man buvo antroje vietoje“, – prisimena pašnekovas.
Deja, anuomet gauti vietą kraujagyslių chirurgijos rezidentūroje buvo ypač sunku. „Konkurencija tais metais buvo milžiniška. Tik po vieną vietą Vilniuje ir Kaune, o norinčių mokytis šią specialybę atsirado gerokai daugiau.
Į traumatologiją taip pat buvo nemažas konkursas, tačiau čia man pasisekė. Nesigailiu, kad atsiradau šioje srityje, gyvenime viskas susidėlioja į vietas. Viskas, ko mokiausi buvo svarbu ir praverčia net asmeniniame gyvenime“, – įsitikinęs gydytojas.
Jis pasakoja, kad traumatologija yra įdomi sritis. „Tai dinamiška specialybė, kurioje mažai rutinos.
Diagnozuoti problemą gana paprasta, o rezultatus matai greitai. Kiekvieną dieną gydome skirtingus atvejus, įvairias traumas, todėl tikrai nenuobodžiaujame“, – teigia medikas.
Bendraujant su pacientais gelbsti ir humoras
Sprendimu pasirinkti mediciną džiaugiasi ne tik R.Mincė, bet ir traumatologo pacientai. Jie negaili padėkų už rūpestingumą, juvelyrinį kruopštumą operacijų metu ir iš veido neišnykstančią šypseną.
Paklaustas, kaip pavyksta neperdegti, darbo valandų neskaičiuojantis medikas atsako, kad sėkmės paslaptis – daryti tai, kas arčiausiai širdies.
„Labai paprasta taisyklė: kai dirbi mylimą darbą, nuovargis po jo būna malonus. Žinoma, negaliu sakyti, kad nepavargstu. Mediko kelias nelengvas.
Daug jėgų atima visą parą trunkantys budėjimai priimamajame, kur žmonių srautas kartais būna nenutrūkstantis. Tačiau po budėjimo grįžtu namo, išsimiegu ir vėl pasikraunu energijos.
Vis dėlto, traumatologo darbas – ne tik žaizdų siuvimas ar gipsavimas. Labai svarbu mokėti bendrauti su pacientais, paprasta kalba paaiškinti, kodėl atsirado problema, kaip vyks gydymas ir ko tikėtis po jo.
Tai daryti man labai patinka. Rodau rentgeno nuotraukas, aiškinu diagnozes, dalinuosi rekomendacijomis.
Mėgstu ir pajuokauti – pavyzdžiui, klausdamas apie alergijas, pasiteirauju, ar pacientas nėra alergiškas ne tik vaistams, bet ir traumatologams. Humoras, jeigu yra vietoje ir laiku, praverčia net sudėtingose situacijose“, – pastebi medikas.
Gyvenimą keičiančios traumos
R.Mincė teigia, kad įsimintinų akimirkų traumatologo darbe netrūksta.
„Vieno budėjimo metu atvežė moterį, kuri pjaudama žolę ėjo atbulomis. Nepastebėjusi kliūties, ji griuvo ir ant pėdos užsimetė veikiančią žoliapjovę.
Vaizdas buvo kraupus – sužalojimai ypač gilūs, buvo sunku prognozuoti, ar pavyks pilnai atstatyti pėdos funkcijas. Laimei, operacija praėjo sklandžiai ir šiandien pacientė vaikšto abiem kojomis“, – džiaugiasi gydytojas.
Ne visiems pacientams vienodai pasiseka. Traumatologas prisimena jį sukrėtusią traumą, kurią patyrė jaunas vaikinas.
„Žiemą, per didelius šalčius greitoji atvežė stipriai sušalusį dvidešimtmetį jaunuolį. Jis su kompanija vakarojo kaimo sodyboje, tačiau nusprendė namo grįžti pėsčiomis. Tą naktį spaudė maždaug 20 laipsnių šaltis.
Keliaujant suveikė nuovargis ir alkoholis – vaikinas prigulė kažkokioje pašiūrėje ar tvartelyje. Ryte prabudo nejausdamas galūnių.
Deja, operacijos metu teko amputuoti net septyniolika pirštų, todėl jauno žmogaus gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Tai nelaimė, kurios buvo paprasta išvengti“, – skaudžią istoriją prisimena R.Mincė.
Liūdina vieniši pacientai
Jo teigimu, didžiausias iššūkis dirbant traumatologijos skyriuje – ne sudėtingos operacijos ar ilgas gydymas, o... pacientų išrašymas.
„Matome nemažai senyvo amžiaus, vienišų ligonių, kurie neturi artimųjų, kurie galėtų padėti ir lėšų grįžimui namo.
Pacientų vienatvė mus labai liūdina. Juk patekę į ligoninę, jie gauna ne tik gydymą, bet ir šiltą maistą, patogią lovą ir personalo rūpestį. Kai kurie ligoniai labai nori bendrauti, išsikalbėti. Nežinai, kas laukia tokio paciento namuose, atokiame vienkiemyje“, – apgailestauja medikas.
RPL Ortopedijos – traumatologijos skyriaus komanda ligonius gelbsti ne tik operacijomis ir vaistais. „Stengiamės žmogiškai žiūrėti į situaciją. Yra tekę ir kelionę namo apmokėti iš savo kišenės.
Matome, kad poreikis yra, todėl su skyriaus kolegomis nutarėme sukurti pacientų šalpos fondą tokiems klausimams spręsti. Į stiklainį įmetame po vieną kitą eurą, kad, esant reikalui, finansiškai padėtume pacientams“, – sako R.Mincė.
Renkasi laisvalaikį be adrenalino
Traumatologas dirba net keliuose darbuose, todėl laisvalaikio turi nedaug. Jį stengiasi išnaudoti su šeima.
„Darbo dienomis namuose būnu mažai, todėl laisvą laiką daugiausiai skiriu šeimai. Su žmona ir vaikais mėgstame poilsines, pažintines keliones, o nuo labai aktyvių užsiėmimų susilaikau“.
Pašnekovas pripažįsta, kad vaikystėje turėjo nutikimų, kurie tik per stebuklą baigėsi sėkmingai.
„Kartą kvailiojau kaime ir nutariau padaryti salto – šokti nuo daržinės palėpės ant šieno kupetos. Nusileidau tiesiai ant kaklo, tačiau atsipirkau tik kaklo raiščių patempimu.
Panašią traumą patyriau ir nerdamas į vandenį ant galvos. Taigi, ekstremalių pojūčių jau apturėjau, dabar renkuosi ramesnes veiklas“, – šypsosi gydytojas.
Nepaisant įtempto darbo grafiko ir profesinių iššūkių, R.Mincė sako, kad save sunkiai įsivaizduoja kur nors kitur.
„Jeigu galėčiau grįžti atgal, ir vėl rinkčiausi gydytojo kelią. Jis nėra lengvas, tačiau be galo motyvuoja. Dar galėčiau dirbti gamtininku ar eiguliu. Juk leidžiant dienas tarp ligoninės sienų, taip smagu pabėgti į ramybę gamtoje“, – šypsosi medikas.
