„Misija įmanoma“ – toks 28-ojo Vilniaus festivalio šūkis, kviečiantis patirti gaivinančią, įkvepiančią, stiprinančią meno jėgą. Išskirtinis renginys šiemet muzikus ir publiką suburs birželio 2–21 dienomis. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos muzikos mėgėjai žino – vasara į Lietuvą ateina su Vilniaus festivaliu, viena seniausių nepriklausomos Lietuvos muzikos švenčių. Kadaise ji buvo vos ne vienintelė tokia, o dabar – viena iš daugelio. Ar gausėjančioje festivalių ir kitų renginių jūroje dar įmanoma ką nors nustebinti, kuo nors sudominti? Šių metų Vilniaus festivalis teigia, kad taip. Apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma, kalbėjomės su 55 metų Vilniaus festivalio meno vadove Rūta Prusevičiene. – Įpratome, kad kiekvienas Vilniaus festivalis turi savo devizą, tarsi bendrąjį vardiklį, susiejantį įvairius koncertus į visumą. Šiemet tai – „Misija įmanoma“. Kokią misiją turite galvoje? – Visą laiką Vilniaus festivalio misija buvo Lietuvos muzikinę kultūrą grąžinti į pasaulio muzikinės kultūros žemėlapį, nes dėl įvairių geopolitinių ir istorinių aplinkybių ilgai buvome nuo jo atskirti. Net atgavę nepriklausomybę negalėjome iškart sugrįžti į profesionalaus meno aukščiausiąją lygą, nes mūsų valstybė turėjo įvairių iššūkių.