Burnoje tirpstantys madingieji prancūziški migdoliniai orinukai, eklerai, karamelizuoti ir traškantys makadamijų riešutai šokolade, pistacijų tortas, pelėsinio sūrio ir kriaušių pyragas – tai tik maža dalis to, ką motina ir duktė gamina desertinėje „Macarons Art“.
Kardinaliai pakeitė savo gyvenimą
„Visada kartojau: niekada gyvenime nebūsiu jokia virėja ar kulinarė“, – sako vilnietė Danuta Zareckienė.
Moteris – verslininkė, jau 25 metus turinti sėkmingai veikiančią siuvimo įmonę. Danuta ryžosi išeiti iš savo komforto zonos ir kardinaliai pakeisti gyvenimą. Buvusi įmonės vadovė, dažniausiai savam verslui dirigavusi iš namų, tik retsykiais užsukdavusi į įmonę, pati stojo prie viryklės.
Reikėjo viską išmokti nuo nulio: moteris važinėjo į kulinarijos kursus, stažavosi užsienyje. „Prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Intensyvi dienotvarkė. Neliko kada pasėdėti ant sofutės“, – šypsosi Danuta.
„Tokiame amžiuje pradėti kurti naują verslą ir grumtis su rinkos lyderiais nėra lengva. Tačiau konkurentai mus skatina judėti pirmyn ir daryti dar geriau“, – pripažįsta Danutos dukra Barbara Waszkowicz, kuri su mama tapo viena komanda.
Pirmas tortas – į šiukšlių dėžę
Kulinarija ar konditerija buvo svetima ir Barbarai. Ji neturėjo laiko gaminti namie, nes nuolat studijavo: tai verslo vadybą, tai įgijo psichologijos magistrą, tai dėl mamos verslo savo mokslų bagažą papildė siuvinių technologija. Barbara teigė, kad gyvenime jai taip pat pasitvirtino taisyklė: „Niekada nesakyk niekada“.
„Pirmą tortą iškepiau prieš dvidešimt metų, norėdama nustebinti savo vyrą, anytą ir kitus svečius, tačiau... jį teko išmesti į šiukšlių dėžę, – kvatoja prisiminusi Barbara. – Nuo to laiko konditerija man neegzistavo. Virtuvėje niekada nešeimininkavau, vaikus maitinau dešrelėmis. Draugai sakė: „Jei kada nors gyvenime gaminsi, išjuoksim tave ant kiekvieno kampo.“ Tai dabar ir juokiasi“.
Didžioji Barbaros aistra – fotografija. Pirmasis jos prisilietimas prie kulinarijos įvyko būtent per fotografiją – mamos pagaminti madingieji migdoliniai orinukai jai pasirodė fotogeniški ir meniški, todėl norėjo juos nufotografuoti.
„Būtent taip ir prasidėjo mano kelionė į skonio ir grožio pasaulį“, – pasakoja Barbara.
460 litų – už tortą anūkei
Kaip Danuta atrado naują pomėgį ir taip juo susižavėjo, kad net pakeitė verslo kryptį?
Vilnietė prisimena, kaip sykį norėdama nustebinti ir palepinti anūkę gimtadienio proga tortą jai pirko aukcione. Apie pustrečio kilogramo tortas tąsyk kainavo net 460 litų (apie 130 eurų)!
„Tuomet artėjo antrojo anūko gimtadienis. Už antrą tortą sumokėjau 430 litų (125 eurus). Pagalvojau – jei kasmet kiekvienam anūkui iš aukciono pirksiu tuos tortus, bus liūdna. Sakau, reikia man pabandyti pačiai išmokti gaminti“, – apie sprendimą, priimtą prieš keletą metų, pasakoja Danuta, turinti net 6 anūkus.
Moteris užsirašė į konditerių kursus norėdama išmokti gaminti migdolinius orinukus – „macaronsus“, pagal kurių kokybę ir skonį sprendžiama apie konditerio kvalifikaciją. Pagaminti šiuos rafinuoto skonio desertus – itin sunku, reikia daug atidumo, kruopštumo, profesionalumo, patirties.
Danuta prisimena, kaip mokytoja – konditerė net stebėjosi, ko ji čia atėjo į tuos kursus, jei nežino net elementarių dalykų. Tačiau užsispyrusi moteris nenuleido rankų ir pelnė pripažinimą: dabar jos desertai – vieni geidžiamiausių Vilniaus restoranų.
Išrado desertus su pelėsiniu sūriu
Danuta kuria desertų skonį, o Barbara – grožį. Dueto hobio rezultatas – meniški ir ypatingo skonio, unikalūs desertai, gaminami tik iš aukščiausios kokybės produktų.
„Macarons Art“ išskirtinumas – kiekvienas konditerinis gaminys yra rankų darbo, turintis slaptą ingredientą – meilę gaminimui, – atskleidžia Barbara. – Savo desertams naudojame tik patikrintus produktus – aukštos kokybės rūšinį vyną, vanilės ankštis, tonkos pupeles ir begalę kitų. Be to, nei vienas mūsų naudojamas originalus šefo receptas nebuvo pakeistas – išsaugojome aukštos klasės desertų kokybę“.
„Konkurencija šiame versle – didžiulė. Daug konditerių dirba tiesiog namie, todėl gali parduoti pigiau. Mes desertus gaminame tik iš natūralių produktų, be jokių konservantų, todėl jie ir galioja vos keletą dienų“, –antrina D.Zareckienė.
Vieni paklausiausių orinukų – su pelėsiniu sūriu. Tai Danutos išradimas, nustebinęs konditerių rinką. Kai kurie klientai ją susiranda būtent dėl šių pikantiško skonio desertų.
„Kitų klientų mėgstamiausi – pasiflorų, raudonųjų apelsinų, mango su kokosu desertai. Būna, žmogus nusiperka keletą orinukų, išėjęs už durų paragauja ir tuoj pat grįžta dar tokių pat pirkti“, – džiaugiasi įvertinimu D.Zareckienė.
Išgirdusios, kad jų duetas ir atidaryta desertinė vadinama „sėkmės istorija“, moterys tik šypsosi ir linguoja galvas.
„Čia ne sėkmės istorija, o ilgo, sunkaus ir juodo darbo istorija. Kiek tonų miltų reikėjo persijoti ir išmesti, kad tas mūsų versliukas atrodytų bent daugmaž sėkmingas“, – prisipažįsta Barbara ir priduria, kad kartais tenka dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.
Tenka dirbti ir po 16 valandų per parą
Iškepti per mėnesį dviem moterims 1200 kalėdinių pyragų – rimtas iššūkis. Tokį užsakymą gavusios moterys turėjo labai gerai įvertinti savo galimybes ir tiksliai apskaičiuoti, kad nepavestų užsakovo.
„Paskaičiavome, kad turėsime dirbti nuo ketvirtos ryto iki aštuntos vakaro be jokių išeiginių. Galėjome arba imtis užsakymo, arba jo atsisakyti, – pasakoja Barbara. – Vieną dieną Danuta pasijuto blogai, aš jai sakau: nė negalvok sirgti. Negalėjome nė vienos dienos „išsimušti“ iš grafiko, nes nebūtume spėję įgyvendinti užsakymo. Kiekvienas žingsnis buvo suplanuotas, dirbome jau kaip robotai, tiksliai žinojome, ką reikia kada daryti“.
Kadangi į kalėdinį pyragą dedami džiovinti abrikosai ir džiovintos slyvos, 1200 pyragų iškepti reikėjo tonos šių vaisių.
„Mes dvi moterytės savo rankomis turėjome perrinkti toną džiovintų vaisių – patikrinti, kad nebūtų kauliukų, viską supjaustyti. Buvo rimtas iššūkis“, – prisiminė Barbara. Dabar naujas iššūkis – parduotuvė.
„O dabar dejuoju, kada čia man kristi ant sofutės ir pailsėti“, – juokiasi Danuta.
Investicijos – didžiulės
Pomėgį gaminti desertus ir jį paversti verslu – atidaryti savo desertinę – nėra taip pigu ir paprasta, kaip daugeliui gali pasirodyti. Reikia didelių investicijų į gamybos cechą, greito šaldymo šaldiklius, orkaites, šaldytuvus, maišytuvus, plaktuvus ir kitą įrangą, patalpų cechui ir desertinei nuomą, darbuotojų atlyginimams, mokesčiams.
Danuta ir Barbara daug investavo ir į savo kvalifikacijos kėlimą – kursus Paryžiuje, Lenkijoje, Maskvoje, Ispanijoje, Baltarusijoje. Mokymai labai brangūs – nuo 500 iki 2200 eurų. Originalius desertų receptus nusipirkti iš prancūzų – taip pat brangus malonumas: jų kainos – ir po 150 eurų, ir po 500 eurų.
„Didžiulis džiaugsmas ir atradimas mums tai, kad pomėgis gaminti desertus – tikras malonumas. Sutariame su mama, kad jau sekmadienį nieko negaminsime, pailsėsime. Bet mama – tokia darboholikė, kad negali nieko nedaryti. Ji atsikelia ryte ir sako: „Reikia kažką iškepti“. Nesvarbu, kad jau visa šeima desertų prisivalgiusi. Svarbu – procesas: kurti vis naujus desertus“, – atskleidė Barbara.
