Koalicijos sutartį pasirašę politikai praėjusią savaitę tikino plačiai nediskutavę apie pokyčius, kuriuos šiemet priimtu sprendimu inicijuoti įpareigojo Konstitucinis Teismas. Dabar valdančiosios daugumos atstovai ragina laukti, kol bus sudaryta Vyriausybės programa.
Tačiau iki šiol išgirsti pažadai įtikino ne visus. Kaip Lrytas rašė kiek anksčiau praėjusią savaitę, pabendravus su politikais aiškėja, jog kai kurie gyventojai jau svarsto griebtis paskutinio šiaudo ir teisybės ieškoti teismuose, mat savų pinigų negali atsiimti net ir ligos patale.
Dalyvavimo pensijų kaupime laiku atsisakyti nespėjusios vilnietės Živilės (aut. past. – tikrasis vardas redakcijai žinomas) situacija kiek paprastesnė, tačiau jauna mergina neslepia – kas mėnesį iš gaunamo atlyginimo nurašomi 85 eurai jai būtų kur kas naudingesni taupant pirmajam būstui.
Ji atvira – sprendimas gyventojams suteikti laisvės savarankiškai kontroliuoti dalyvavimą tokioje sistemoje būtų itin laukiamas ir sveikintinas.
„Turbūt daugelis galėtų patvirtinti, jog per pastaruosius kelis metus būtinųjų išlaidų suma gerokai išaugo. Pažiūrėkite, kiek šiandien kainuoja išsinuomoti butą Vilniuje, apie kainas parduotuvėse net nekalbu. O juk žmogus ir kitokių poreikių turi.
Matant, kaip greit pinigai gali prarasti savo vertę, ir rankos nebekyla veltui išlaidauti – norisi kuo greičiau įsigyti savo būstą. Atlyginimas – tikrai ne kosmosas, todėl atidžiai stebiu, kiek ir kam pinigų išleidžiu. Jei tik galėčiau, su mielu noru pasirinkčiau sustabdyti kaupimą antroje pakopoje arba bent jau sumažinčiau įmokas“, – apie savo situaciją Lrytui pasakojo Živilė.
Piktinasi, jog gyventojams neleidžia susidėlioti prioritetų
Merginos manymu, mintis taupyti pinigus pensiniam amžiui nėra bloga, tačiau dabartinėje sistemoje ji pasigenda galimybės priimti sprendimus savarankiškai.
„Manau, kad žmogus negali būti automatiškai įtraukiamas į tokią sistemą – jis pats savo noru turėtų užpildyti prašymą, kad tai įvyktų. Atrodo, viskas daroma per prievartą, nieko negali savarankiškai valdyti. Niekas neužtikrina investicinės grąžos, o pamačius, kad finansiniai rezultatai nepatinka, gali pakeisti tik fondą, bet nustoti investuoti – ne.
Taip žmogui neleidžiama susidėlioti savo gyvenimo prioritetų. Jis negali net pamažinti įmokų, jei taupo būstui, serga arba finansų rinkos sąlygos yra nepalankios investavimui“, – savo nuomonę dėstė vilnietė.
Ji mano, kad taip valstybė tik nusimeta atsakomybę užtikrinti gyventojams orią senatvę.
„Nors visą gyvenimą ir taip mokame mokesčius tam, kad ateityje valstybė užtikrintų orią senatvę, gaunasi taip, jog darbingame amžiuje mums užkraunamas papildomas finansinis įsipareigojimas“, – savo įžvalgomis dalijosi Živilė.
Įžvelgia ne vieną riziką
Spragų dabartinėje sistemoje įžvelgia ir Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas. Jis sutinka, kad investiciniu požiūriu antra pensijų pakopa išties kelia klausimų.
„Jeigu per Lietuvos banką norėtumėte investuoti į investicinius fondus ar gyvybės draudimą, reikėtų užpildyti anketą, konsultantas turėtų išsiaiškinti, ar puikiai suprantate apie akcijas, obligacijas, rizikas. Jei pažymėsite, kad nesuprantate – reiškia, tos investicijos turi būt labai saugios.
Man keista dėl antros pakopos. Jaunimas po dvylikos klasių susiranda pirmą darbą, net negalvoja, kad sulauks pensinio amžiaus, o juos automatiškai įtraukia į tą fondą ir nieko papildomai nesiaiškina. Uždeda etiketę, kad jis yra atsakingas už šitą investiciją – jei tam fondui nepavyks, jau bus to žmogaus problema“, – teisingumo tokioje sistemoje pasigedo M.Jansonas.
Jo nuomone, investicinė rizika čia – ne vienintelė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kiekvieni rinkimai iškelia ir politinės rizikos klausimą.
„Turbūt pats blogiausias antros pakopos dalykas yra tai, kad po kiekvienų rinkimų visi politikai apie tai politikuoja ir dėl to nukenčia patys žmonės, nes kiekviena partija tą sistemą kas ketverius metus gali kaitalioti.
Mes, kaip investuotojai, nebesuprantam, kuo gali baigtis investavimas į antrą pakopą. Suprantu, kad pensijų fondai priešinsis reformoms, bet reikia galutinai priimti visų partijų bendrą sprendimą ir užbaigti politikavimą šia tema“, – kalbėjo pašnekovas.
Nors jis ir sutinka, kad žmonės turėtų papildomai investuoti ir kaupti ateičiai, tačiau atkreipia dėmesį, kad dabartinis modelis stokoja lankstumo atsisakant dalyvauti kaupime ar jį pristabdant net tada, kai gyventojams tai išties būtų reikalinga.
„Būna įvairūs gyvenimo etapai – tarkime, gimė vaikas, žmona išėjo į dekretines atostogas, sumažėjo pajamos. Tai gal aš galiu nemokėti dabar, nes investuoju į savo vaikus? Arba pasiėmiau būsto kreditą, kas reiškia, kad savotiškai investuoju į nekilnojamąjį turtą (NT).
Kiti susiduria su sveikatos problemomis, o kiek žmonių turi skolų antstoliams... Dabar gaunasi toks absurdas. Žmonės uždirbą tą investicinę grąžą – jie galėtų pasidengti savo skolas, kad vėl dirbtų legaliai ir mokėtų valstybei mokesčius“, – taip pat sakė jis.
Tiesa, kai kuriais atvejais esama sistema, M.Jansono manymu, vis tik gali būti naudinga.
„Jei yra jaunimo, kuris nekuria šeimos, neįsigyja NT, išleidžia tiek, kiek uždirba – gal tokiems žmonėms reikėtų tos antros pakopos“, – sakė jis.
Įžvelgia ydingų kaupimo praktikų
Tuo metu Vilniaus universiteto ekonomistas, docentas Algirdas Bartkus Lrytui sakė esantis vienas iš nedaugelio žmonių, kuris užtaria antrąją pensijų pakopą. Tam ekonomistas turi paaiškinimą.
„Šiek tiek sumažinus vartojimą šiandien ir atidėjus tas pajamas ateičiai, vėliau ta senatvė gali būti mažiau įtempta finansiškai. Aš nežadu stebuklų taip, kaip tie finansų fondai, ten nepanašu, kad stebuklų bus – tiesiog gyvenimas bus patogesnis“, – argumentavo ekonomistas.
Nors jis ir sutiko, kad pasirinkimas tarp vartojimo šiandien ir vartojimo ateityje yra asmeninis žmogaus sprendimas, tačiau atkreipė dėmesį, kad yra tam tikrų neigiamų pasekmių, su kuriomis gali tekti susidurti išsiėmus fonde sukauptas lėšas.
„Galbūt pasiėmęs šitas lėšas žmogus sukaups tą pradinį inašą, kuris yra reikalingas būstui įsigyti, o galbūt kokį automobilį nusipirks.
O paskui, kai į duris belsis senatvė, sakys, kodėl mano pensija maža? Dėl to ir nenorima jų paleisti – bijoma, kad žmonės nėra pilnai racionalūs ir vartojimą šiandien vertina daug stipriau nei vartojimą rytoj, nes tos rytdienos jie kol kas neįžvelgia“, – sakė A.Bartkus.
Galimybė išsiimti fonde sukauptas lėšas, pasak ekonomisto, tam tikrais atvejais sumenkintų ir gyventojų derybinę galią. Vienas iš pavyzdžių – įsigyjant NT, pasak ekonomisto, pirkėjas prarastų galimybę susitarti dėl nuolaidos, mat pardavėjas primintų apie galimybę pasinaudoti fonde sukauptais pinigais.
A.Bartkus mano, kad būtų protingiau, jei pasinaudoti sukauptomis lėšomis galėtų tuo atveju, kai, pavyzdžiui, dėl patiriamų finansinių sunkumų žmogus negali padengti jau turimo NT kredito palūkanų.
„Dažnai kalbama ir apie įvairias medicinos problemas, dėl kurių būtų leidžiama pasiimti sukauptus pinigus. Gal ir geras siūlymas, bet paanalizavus, jei žmogus serga, tarkime, kokia onkologine liga, jį gydys lygiai taip pat, nesvarbu, kas jis yra.
Todėl yra rizika, kad atsiras nelabai gražiai besielgiančių medicininių įstaigų, kurios pradės siūlyti visokias stebuklingas terapijas, gydančias vėžį. Kas iš tiesų bus paprasčiausias sukčiavimas, siekiant išvilioti pinigus iš žmogaus, atsidūrusio sunkioje padėtyje“, – nuomone dalijosi ekonomistas.
Tiesa, ekonomistas įžvelgia ir ydingų papildomo kaupimo praktikų. Viena jų – fondų keitimo mokestis. Pastarasis, A.Bartkaus manymu, tik „pririša“ klientus prie tam tikrų bendrovių.
„Susirinko klientų, investavimo rezultatai nekokie, bet kadangi fondas taiko tam tikras, pavadinkime, baudas už pasitraukimą ir perėjimą į sėkmingesnį fondą, žmonės lieka jame. Reikėtų panaikinti tą barjerą, kad fondai tarpusavyje konkuruotų ir stengtųsi pasiekti kaip įmanoma geresnius rezultatus. O jie konkuruos tada, kai klientas jiems bet kuriuo momentu galės pasakyti „viso gero“, – sakė ekonomistas.
