Sakysim, nunešė ar ruošiasi nunešti tave likimas į Paryžių. Gerai, jeigu ten turi draugų, giminių, artimųjų, kurie patars ir nuves ten, kur oficiantai dar nesužvėrėję nuo turistų srauto, o virėjai nepradėję skalbtis kojinių sriubos puode, nes, girdi, vis tiek suvalgys, niekur nedings. O jeigu neturi?
Tada eini į knygyną, ten ieškai kokio padoraus turistinio gido. „Fodor’s“ ar „Lonely Planet“. Randi. Matai, kad brangokas, už jo kainą antri tokie pietūs Paryžiuje išeitų. Eini į padėvėtų knygų supirktuvę. Ten irgi randi tokį gidą, tik dešimt kartų pigesnį ir penkeriais metais pasenusį. Nusiperki.
Ilgai studijuoji namie, skaitydamas recenzijas ir derindamas kišenės pajėgumus, gomurio lūkesčius ir virtuvės pažadus. Pagaliau išsirenki dvi tris vietas, atvyksti į savo svajonės miestą, ilgai skambini telefonu norėdamas rezervuoti, ten niekas nekelia, pagaliau nukanki ten savo kojomis ar visuomeniniu transportu ir atrandi, kad šis restoranas uždarytas praėjus lygiai metams po tavo įsigyto gido pasirodymo prekybos taškuose. O dabar šioje vietoje – suvenyrų krautuvėlė.
Mažas praradimas, pasakysit, – juk gyveno žmonės ir tada. Ir vaikščiojo į restoranus, ir valgė, ir maistą gyrė. Ir visa tai padarydavo neįtempdami jokio technologinės pažangos raumens. Ir viskas buvo paprasčiau, natūraliau ir kažkaip jaukiau.
Visiškai teisingai, atsakysiu. Tik surydavo galybę laiko. Tiek gidui studijuoti, tiek restoranui išsirinkti, tiek sugromuliuoti prancūzišką frazę, kuria imdavai kankinti praeivius, maždaug, gal parekomenduotumėt jaukią vietą pavalgyti. Laiko, kurį galima panaudoti tiek tiesioginiam darbui kuriant bendrąjį vidaus produktą, tiek laisvalaikiui tą produktą eikvojant.
O dabar viskas paprasčiau, lengviau ir šimtą kartų greičiau. Sakysim, nesenas pavyzdys iš to paties Paryžiaus, kur mus su broliu nutrenkė keista ir nervinga meilė progresyviojo metalo grupei „Dream Theater“. Kadangi jos kūryba nei su vynu, nei su maistu neturi nieko bendra (nors buvusį būgnininką persekiojo alkoholio demonai, kuriems jis paskyrė net kelias dainas), apie ją daugiau minties neplėtosiu.
Vietoj to – kaip mes be jokio planavimo skaniai, sveikai ir nebrangiai maitinomės. Ir nė karto neplanavome jokio restorano kaip vakaro tikslo, nekūrėme ilgalaikių strategijų, kaip iš pradžių užsisakysim tą, o po to šitą, nesikeitėme vizijomis, kaip po to melodingai gurgs mūsų skrandžiai virškindami Prancūzijos kulinarinį paveldą.
Ne, mūsų valkiojimąsi po miestą rikiavo grynai kultūrinė programa, į kurią netgi įtraukėme Prancūzijos žemės ūkio parodą.
Po jos galime iš akies pasakyti, koks tai – limuzinų ar šarolė veislės mėsinis jautukas, kiek litrų pieno per metus duoda holšteinų veislės karvė ir kad Gaskonijos baltųjų kuilys yra tiesiog nežmoniško dydžio, bet jį galima tik nuspėti, nes jis drybso kiaurą dieną ant parodos šiaudų ir net nesiteikia akių pakelti į lankytojus.
Taigi, pavaikštai po parodą, užsimanai valgyti. Šoki į metro ir leki kito kultūrinės programos orientyro kryptimi. Dar vagone pasileidi savo išmaniajame telefone „TripAdvisor“ programėlę, kurios paprašai parodyti visus restoranus aplink. Žinoma, juos filtruodamas pagal virtuvės tipą. Sakysim, pradedame džiūti iš ilgesio Vietnamo virtuvei. Niam niam, murmame įsivaizduodami „Pho“ sriubą su jautiena, kone kriokliu virsta seilės regint susuktus „Banh cuon“ ryžių popieriaus pyragėlius, įdarytus krevetėmis ir grybais.
Aha, „TripAdvisor“ praneša mums, kad išlipus stotelėje prie Operos mes galėsime rinktis iš šių kelių restoranų. Vienas įvertintas keturiomis žvaigždutėmis, kitas – trimis, dar kitam apskritai įvertinimų pagailėta. Pirmasis priima rezervacijas. Tai mes ir atliekame vienu ekrano spustelėjimu.
Tada spaudžiame kitoje vietoje, reikalaudami maršruto nurodymų, programėlė persijungia į „GoogleMaps“ ir maloniu moterišku balsu ima pasakoti, kaip už šimto metrų reikės pasukti į kairę, o už dar aštuoniasdešimties – į dešinę.
Įmaurojame į gatvę, kuri visa atrodo paskirta Azijos virtuvei. Tik daugelis restoranų yra griežtai japoniški, o prie kiekvieno – ne mažiau griežta eilė. Persigąstame, kad apgavo mus programėlė, turėsime ir prie mūsiškio tiek laukti, ir paspartiname žingsnį, balsu svarstydami, kad, žiū, jau, sakytumei, toks viešuoju maitinimu nenuskriaustas miestas kaip Paryžius, o vis tiek eilės kaip sovietmečiu prie apelsinų.
Tačiau priėjus mūsiškį – o atradimo džiaugsme, – jokios eilės, mūsų (paskutinis laisvas) staliukas laukia ir lieka tik išsirinkti iš meniu, kuris, pasirodo, yra Vietnamo ir Kambodžos virtuvių mišinys. Tai negali nedžiuginti: Kambodžos patiekalai panašūs į Vietnamo, tik ten kokosų pieno daugiau ir šiaip tajų įtaka labiau justi.
Pavalgę, pasisotinę ir išėję sumanėme, kad būtų neblogai namo vyno ir sūrio parsinešti. Ir visiškai suįžūlėję perdavėme šį pageidavimą „Google“. Tas nenusispjovė – pasvarstė ir pasiūlė atitinkamas vietas. Vėlgi su visais įvertinimais ir maršrutais.
Todėl po to lieka tik sibaritiškai filosofuoti apie technologijų naudą ir patogumą.
Beje, jokiu būdu neraginu atsisakyti turistinių vadovų, specializuotų puslapių, gastronominių gidų. Juos ir šiaip įdomu skaityti, o ir pravers jie labiausiai tada, kai Visagalis ims ir atjungs mums internetą už neapmokėtas nuodėmes. Tačiau kol neatjungė ir kol labai skubate – technika jums padės, o skrandis jai padėkos.
P.S. Beje, tas restoranėlis yra Šv. Onos gatvėje (rue St.Anne), o vadinasi „Phnom Penh Saigon“.
