Trumpam sugrįžusi į Lietuvą ir bendraudama su „Stiliumi“ Viktorija atviravo: „Išsižadėti muzikos, dainavimo ir džiazo tikrai nebegalėčiau, nors mama labai norėjo, kad dirbčiau banke.“
Lietuvoje ji dainuoja retai, bet šių metų vasarą savo koncertu atidarė naują Užutrakio dvaro koncertų salę „Europa“. Paryžiaus džiazo pasaulyje žvaigždės titulą pelniusi ir sava laikoma lietuvaitė labiau žinoma trumpu vardu Vik. O Lietuvoje viešėjo su savo suburtu džiazo kvartetu „Vik & The Vibe Tribe“.
Muzika ir improvizacijos liaudies dainų temomis Viktoriją lydėjo nuo ankstyvos vaikystės – motina, viena tituluočiausių Lietuvos kulinarių Aldona Gečienė, džiazuodavo virtuvėje, o visa jos giminė Švėkšnoje nepaprastai mėgdavo dainuoti. Tam ypatingų progų ieškoti nereikėdavo – dainos kad ir vakarienės užstalėje neretai liedavosi iki paryčių, o sodinant ar kasant bulves skambėdavo visi laukai.
„Mamos šeima nepaprastai daininga. Tuose namuose iki šiol dainuojama dviem ar trimis balsais, ir tai visiems yra natūralus dalykas. Su tomis dainomis aš ir užaugau, o mama, kai nuvažiuoja į tėviškę, su artimaisiais iki šiol traukia liaudiškas dainas ir romansus“, – pasakojo Viktorija.
Jos dainavimo kelionė, prasidėjusi senelių namuose Švėkšnoje ir nuvedusi iki džiazo virtuozės titulo, iš tikrųjų prilygsta nepaprastam, nesibaigiančiam romanui.
„Neturėjau tikslo tapti dainininke, nes niekas šeimoje nemanė, kad tai tinkama karjera. Ypač mama, dirbusi prestižiniuose Vilniaus restoranuose. Nuo sovietmečio laikų likę įspūdžiai, koks dainininkų gyvenimo būdas, mamai labai nepatiko.
Jai atrodė, kad jeigu, neduok Dieve, pradėčiau rimtai dainuoti, ir šeimos nesukurčiau, ir kažin ar būčiau laiminga. Bet mane tėvai nuo vaikystės lavino įvairiuose būreliuose.
Esu dainavusi Alfonso Peniko vaikų džiazo grupėje, mokiausi Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, o vokalo mane mokė Nijolė Maceikaitė. Apie džiazą tada net negalvojau. Man labai patiko muzikavimas, dainavimas, kelionės po Lietuvą su A.Peniko grupe“, – prisiminė Viktorija.
Puikiai baigusi stipriausią sostinės mokyklą Vilniaus licėjų ji įstojo į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI): „Visada norėjau būti tarp lyderių, veiklių, motyvuotų žmonių. Man atrodo, kad gyvenime nieko nėra neįmanoma, kad jei turi tikslą, tai ir jūra iki kelių.“
Po metų studijų TSPMI Viktorija suprato, kad ši aukštoji mokykla jos lūkesčių nepateisino. Tuomet ji įstojo į Rygoje esančią Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą. Netrukus sužinojo, kad Pensilvanijoje (JAV) įsikūręs Lafayette’o koledžas ją irgi priėmė ir, negana to, skyrė stipendiją. Net nedvejodama ji išvyko už Atlanto ir čia studijavo laisvuosius menus ir ekonomiką.
Išvažiuoti iš saugių tėvų namų į Ameriką Viktorija nebijojo – ir anksčiau ne kartą į užsienį buvo išvykusi pasisemti žinių: dar mokydamasi Vilniaus licėjuje lankėsi tarptautinėje lyderystės stovykloje JAV, prieš tai tokioje pat stovykloje Danijoje.
Po ketverių studijų metų Pensilvanijoje Viktorija sulaukė pasiūlymo dirbti fondų valdymo kompanijoje. Atrodė, jos laukia daug žadanti ekonomistės karjera, bet visai netikėtai ji atsidūrė Paryžiuje. Meilės ir meno mieste ji sulaukė kvietimo iš įmonės „EuroBusiness Media“, kuri dirbo su tarptautinių įmonių, fondų, įvairių užsienio institucijų vadovais, rengė su jais interviu, organizavo pristatymus visuomenei.
Viktorijai buvo patikėtos projektų vadovo pareigos. Po devynerių metų ji jau sėdėjo agentūros vykdomojo direktoriaus kėdėje. Atrodytų, ko daugiau reikia? Gal karjeros laiptais mergina būtų kopusi vis aukštyn, tačiau kone kasdien ėmė graužti nepasitenkinimas tuo, ką dirba. Vieną dieną Viktorija, darbdavių nuostabai, pareiškė, kad palieka puikiai apmokamą tarnybą.
Ji nusprendė įkurti savo renginių organizavimo įmonę. Ir jai tai puikiai pavyko.
Dainuoti džiazo klubuose Viktorija pradėjo Amerikoje. Ten ją pakerėjo klasikinio džiazo dainininkų, tokių kaip Ella Fitzgerald ir jos amžininkai, dainavimas. Neretai Viktorijos repertuare atsiranda ir buvusio garsaus amerikiečių džiazo dueto, brolio ir sesers „The Carpenters“, melodijos.
Paryžius ne veltui tituluojamas meilės miestu. Čia Viktorijos aistra džiazui dar labiau sutvirtėjo ir ji visa galva nėrė į džiazo pasaulį. Dabar Prancūzijos sostinės džiazo gurmanai ją jau tituluoja kaip Amerikos džiazo tradicijų puoselėtoją. Ir gerbėjai, ir kritikai žavisi elegantiška Viktorijos laikysena scenoje, gebėjimu žavingai svinguoti.
Daug metų vienas pagrindinių lietuvės partnerių buvo garsus Amerikos kontrabosininkas Gene’as Perla, dirbęs kartu su džiazo žvaigždėmis Elvinu Jonesu, Sonny Rollinsu, Nina Simone ir Sarah Vaughan.
Šiuo metu Viktorija Paryžiuje vadovauja keliems džiazo ir bliuzo projektams, nuolat koncertuoja su bigbendais. Frankfurto radijo bigbendas ją dvejus metus iš eilės kvietė atstovauti Lietuvos džiazui Vokietijoje. Ji yra prestižinio tarptautinio Sarah Vaughan džiazo vokalo konkurso 2019 m. laureatė.
„Organizuodama įvairius renginius supratau, kad viską, ko esu išmokusi muzikuodama, galiu pritaikyti ir savo darbinėje veikloje, o tai, ko išmokstu bendraudama su klientais, panaudoju ir dainuodama, ir rengdama koncertus.
Nors Paryžiuje tarp vietinių ir iš užsienio atvykstančių muzikantų ir dainininkų didžiulė konkurencija, tai, kad esu lietuvė, visai netrukdo. Atvirkščiai – padeda, nes Lietuvos džiazui ne kartą atstovavau ir kitose Europos šalyse, tarptautiniuose renginiuose.
Neretai dainuodama įterpiu kokių nors lietuvių liaudies dainų motyvų. Tai klausytojams atrodo net labai egzotiškai. Laisvai kalbu ir prancūziškai, ir angliškai, todėl man nesunku su muzikantais rasti bendrą kalbą“, – prisipažino Viktorija.
Beveik visi su Viktorija džiazuojantys muzikantai yra tradicinio džiazo atstovai: „Man sekasi sutikti labai patyrusius, išsilavinusius muzikantus. Jie į sceną ateina su visa savo sukaupta gyvenimo ir džiazo patirtimi. Man tai itin svarbu, nes manau, kad muzika yra gyvas pokalbis, todėl visada ieškau muzikantų, su kuriais dainuojant galima pasikalbėti, improvizuoti, kartais pasitelkti net tam tikrus šou elementus.“
Nors Paryžiuje Viktorijai veiklos netrūksta, atsiradus nors kelioms laisvoms dienoms ji perka lėktuvo bilietą į Vilnių ir lekia pas mamą. Namų Tarandėje niekas neatstoja. Viktorija prisipažino, kad iki šiol net nėra galvojusi apie nuosavus namus Paryžiuje ar kur nors kitur.
„Mama labai rūpinasi ir puoselėja namus, o aš neprisirišu nei prie konkrečių namų, nei prie daiktų. Esu klajoklė. Bet man svarbu, kad būtų patogu gyventi. Poilsis man – pokalbiai su draugais, geros knygos ar muzika“, – atviravo Viktorija ir pokalbis su ja nuo temų apie karjerą ir džiazą vis pakrypdavo namų temos link.
– Viktorija, ar sunku buvo išvažiuoti iš namų Vilniuje į Ameriką, o po to dar ir į Prancūziją?
– Išvažiuoti iš namų nebuvo sunku, nes smagu pamatyti pasaulio. Tik iš Amerikos atvykus į Prancūziją mane ištiko kultūrinis šokas, kuriam įveikti prireikė ne vienų metų. Amerika – įvairių galimybių šalis, ten viskas įmanoma, o Prancūzija kur kas rafinuotesnė, su seniai nusistovėjusiais nerašytais ir rašytais įstatymais bei papročiais.
– Ar nepersekiojo namų ilgesys?
– Man patinka grįžti į Vilnių. Iki šiol palaikau labai artimus ryšius su čia likusiais draugais ir bendraklasiais.
Nors daugelis išsibarstę po visą pasaulį, visi palaikome glaudžius ryšius, stengiamės rasti progų susitikti. Šią vasarą po koncerto Trakuose didžioji dalis klasės draugų užgriuvo į mamos namus su manimi susitikti. Kai kurie ir vaikus atsivežė.
Kad ir kur klajočiau, kad ir kur dainuočiau, namai man – Lietuva. Vaikščioti basai prie ežero – irgi namai. Labiau prisirišu prie gamtos, prie draugų, o ne prie konkrečios vietos. Labiausiai namus primena nupjautos žolės kvapas prie mamos namo Tarandėje.
– Jūs tituluojama svingo virtuoze, o koks jūsų sceninis įvaizdis?
– Esu visiškai savarankiška. Neturiu nei konsultantų, nei dizainerių. Geriausiu atveju muzikantų paklausiu, kokius auskarus prieš einant į sceną įsiverti.
Gerai jaučiuosi vilkėdama suknelę. Kartą man viena dizainerė bandė įsiūlyti suknelę iš labai prabangaus smaragdinės spalvos audinio. Jis iš tikrųjų buvo nuostabus, bet su suknele iš jo būčiau atrodžiusi kaip operos dainininkė.
Man svarbiausia, kad sceninis drabužis būtų patogus, nesiglamžytų, kad jį būtų galima lengvai supakuoti. Dažniausiai sceninius apdarus perku. Randu jų visai atsitiktinai, specialiai neieškodama, kartais pamatau tiesiog eidama pro kokios nors parduotuvės vitriną. Tik Paryžiuje nėra lengva rasti paprastų, bet neprastų apdarų ir ne už milijoną.
Papuošalai mano gyvenime irgi atsiranda neįprastai. Vienus auskarus man yra sukūręs kartu grojęs pianistas. Kai jis pianiną prijungdavo prie kompiuterio, jis generuodavo algoritmus, piešdavo įvairias geometrines formas.
Taip ir atsirado mano auskarai – vienas minorinis, kitas – mažorinis. Daiktai, turintys istoriją, man mielesni.
– Ar jums svarbu koncertuoti Lietuvoje?
– Nereikia net klausti! Neseniai namie, ant durų staktos, pamačiau brūkšnį, ties kuriuo parašyta: „Žilva, 160 cm ir metai.“ Toks tada buvo mano brolio ūgis.
Panašiai aš žymiu savo koncertus Lietuvoje – man reikia sugrįžti ir lyg ant durų staktos pažymėti, kada ir su kuo dainavau. Tai tarsi atskaitos taškas, pažymintis, kad padariau ką nors naujo, ką nors atradau, kad buvau įvertinta.
– Kokia vieta dainuoti, džiazuoti jums kuo nors ypatinga, svarbi, miela?
– Yra salių, kurios labai gražios. Kitos turi gerą aurą. Visai neseniai dainavau pas skulptorę Rūtą Jusionytę, kuri gyvena netoli Paryžiaus. Jos didžiulėse dirbtuvėse buvo nepaprastai gera. Instrumentus susistatėme tarp skulptūrų ir taip susikūrėme nuostabią atmosferą džiazui.
Mėgstu dainuoti lauke, kur nors ežero pakrantėje, kai vėjas plaiksto plaukus. Pojūtis tiesiog nenusakomas, tik garsas ne pats geriausias.
– Kaip jūs planuojate savo ateitį – kaip dainininkės, renginių organizatorės ar verslininkės?
– Nekuriu planų tolimai ateičiai. Žinau, kas galėtų įvykti per metus, bet ne daugiau. Nežinia, kas ir kada gali atsitikti. Visada dirbau projektinį darbą. Muzika man – irgi projektas. Nuo vieno festivalio iki kito, nuo vienos muzikantų grupės iki kitos, viename ar kitame klube.
Man patinka vienu metu daryti šiek tiek to, šiek tiek ano, mokytis ar ką nors konsultuoti, todėl man visai nesvarbu žinoti, ką veiksiu rytoj. Kai pradėjau dirbti savarankiškai, nebejaučiu jokio jaudulio dėl to, kad vieną dieną galiu nebeturėti klientų. Jei neturėsiu, susirasiu kitą darbą.
– Ar įsivaizduotumėte savo gyvenimą Lietuvoje?
– Muzikai, kurią grojame su savo suburta grupe, ar tam, ką aš dainuoju, Lietuvoje nematau aplinkos. Nėra vietų, džiazo klubų, kuriuose būtų galima muzikuoti nuolatos.
O išsižadėti muzikos, dainavimo ir džiazo tikrai nebegalėčiau, nors mama labai norėjo, kad dirbčiau banke.
