Lietuvių gydytojų ir verslininkų įkurtos organizacijos „Back to Life“ pastangomis pirmąkart Lietuvoje reabilituojami Ukrainos kariai, grįžę iš nelaisvės Rusijoje. Net dvejus metus jie buvo laikomi dingusiais be žinios. Mūsų pokalbis su ukrainiečiais truko dvi valandas, tačiau atrodė, kad metus. Sunkiai rinkdami žodžius vyrai papasakojo apie nelaisvės pragare Rusijoje praleistus ilgus mėnesius. Keturi kariai geria kavą žvelgdami pro plačius Abromiškių reabilitacijos ligoninės langus. Aplink žydi sodai. Televizija rodo – šiandien į Lietuvą atvyko Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. „Nesitiki, kad mes čia... Kitoje planetoje...“ – vienu balsu sako vyrai. „Nes čia nėra mirties?“ – klausiu. „Taip“, – sulinksi galvos. Neskubėjau jų kalbinti. Ieškojau pirmųjų žodžių. Kažką juokavau, bet delsti negalėjau. Žinojau, kad vyrai nenuėjo į paskirtas procedūras, o netrukus iš Vilniaus psichiatrijos centro atvyks jiems į gyvenimą padedanti grįžti mobilioji gydytojų psichiatrų ir psichologų komanda. Tie 4 kariai iš keliasdešimties tūkstančių, buvusių ar dar esančių nelaisvėje, vienu balsu tvirtina – po dvejų metų grįžti į gyvenimą savo jėgomis vargu ar pajėgtų, nes jų gyvenimai liko toli. Jie visi – iš rytinių Ukrainos sričių, ir karas sudaužė jų gyvenimus jau pirmąjį ankstyvą 2022 metų vasario 24-osios rytą. Romanas, 43 metai „Aš iš Mariupolio. 2022 m. vasario 24–25 d. miestas buvo apsuptas. Puolimas buvo toks galingas, kad neįmanoma buvo pasipriešinti, – pasakoja Romanas. – Rusai puolė iš Krymo, Rostovo, Donecko pusės, ir Mariupolis atsidūrė katile. Per kelias paras apsupties žiedas tapo 50–60 km pločio, kasdien pildėsi karo technika, rusų kariais. Miestą apsupo ir 15–16 rusų blokpostų. Balandį iš Mariupolio niekas nebegalėjo išvykti. – Kokia jums buvo pirmoji karo diena? Juk jūs ne karys, civilis? – Aš metalurgas. Dirbau gamykloje „Azovstal“. Išvis netarnavau kariuomenėje dėl regėjimo, bet jau pirmą dieną prisistačiau į karinį komisariatą. Reikėjo eiti ginti savo šeimos, šalies. Neabejojau. Tą pačią dieną raketa pataikė į dukros mokyklą, vaikai slėpėsi rūsyje. Mano šeima – žmona, dukra, sūnus – nuo pirmų dienų gyveno rūsyje, vaikus ištikdavo isterijos priepuoliai. Padėti negalėjau – jau buvau kitoje miesto pusėje.
