Tai – praeitis. Tas laikas, kai už būtiną techniką žemdirbiai Lietuvoje neturėdavo kuo sumokėti, nes neturėjo ko ir kam parduoti, seniai atsitraukė. Per pastaruosius 20 metų, kuriuos Lietuva nugyveno tapusi Europos Sąjungos nare, mūsų šalies žemės ūkis pasiekė pasaulinį lygį. Ir laikosi aukštumoje. Taip, niurnančių dėl to, kad beveik neliko smulkių ūkių, laikančių po keletą melžiamų karvių, buvo ir bus. Bet šeimos ūkiams, kurie pasuko modernizavimo keliu ir apsirūpino technologijomis, atsivėrė durys į rinką. Burnojančių ant nepalankių žaliavos – pieno, grūdų ar daržovių supirkimo kainų, bus visada. Ir tai – suprantama. Nes kaimo žmonėms skauda dėl to, ką suniokoja gamta, skauda, kai nuostoliais apdalina nepalankios pardavimo sąlygos. Ūkininkus žeidė ir tebežeidžia tai, kad išmokos, gaunamos už deklaruotus plotus, vis dar yra gerokai mažesnės už tas, kurias gauna vokiečiai, prancūzai ar kitų senųjų Europos šalių žemdirbiai. „Kas buvo suderėta, tą ir turim“, – tokiais argumentais priekaištus tenka atremti žemės ūkio politikams. Tačiau, nepaisant negandų, per šitą dvidešimtmetį Lietuvos žemės ūkis šovė į viršų. Ir neįmanoma ignoruoti to, kad įtaką tam padarė 2004-aisiais atsiradusi kaimui skirta Europos fondų parama.