Apskaičiuota, kad O. rastrosus buvo didžiausia kada nors egzistavusi lašiša, kurios ilgis siekė iki 2,7 m, o svoris – 200 kg), ir ji gyveno prieš 11–5 mln. metų Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų bei Japonijos vandenyse.
Ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta 1972 m., remiantis Oregone aptiktomis fosilijomis. Tuo metu mokslininkai atkreipė dėmesį į du didelius aštrius dantis, kyšančius iš jos snukio galo.
Daugiausia dėl to, kad šie dantys buvo rasti atskirti nuo kitų suakmenėjusių liekanų, manyta, kad jie buvo nukreipti vidun į burną, kaip kandžiai. Dėl šios savybės žuvis pelnė bendrinį pavadinimą – „kardadantė lašiša“.
Tačiau remiantis naujausiu tyrimu, kuriam vadovavo Filadelfijos osteopatinės medicinos koledžo mokslininkė dr. Kerin Claeson, dabar nustatyta, kad dantys buvo išsikišę tiesiai į abi puses, kaip iltys. Ši išvada buvo padaryta remiantis pirminių fosilijų kompiuterine tomografija ir vėliau atrastų O. rastrosus fosilijų, kuriose dantys vis dar buvo neatsiskyrę nuo kaukolės, analize.
Manoma, kad lašišos pirmiausia naudojo iltis gynybai nuo plėšrūnų ir (arba) gindamos teritoriją nuo savo pačių rūšies atstovų. Mokslininkai taip pat daro prielaidą, kad žuvys naudojo iltis lizdams upių dugnuose kasti, nerštui plaukdavo upėmis aukštyn. Tokia išvada padaryta remiantis tuo, kad jūrinėje aplinkoje rastų fosilijų iltys yra mažesnės nei rastų gėluosiuose vandenyse.
Kad ir kam dar buvo naudojami iltys – beveik neabejotinai ne grobiui žudyti. Be išraiškingų dantų, O. rastrosus turėjo kaulines struktūras, vadinamas žiauniniais spygliais, kuriuos dabartinės lašišos naudoja savo pagrindiniam maistui – planktonui – filtruoti iš pro žiaunas pratekančio vandens.
Atsižvelgdami į savo naujus atradimus, mokslininkai dabar siūlo Oncorhynchus rastrosus bendrinį pavadinimą pakeisti į „spygliadantę lašišą“ (angl. spike-toothed salmon)
„Jau dešimtmečius žinojome, kad šios išnykusios lašišos iš Centrinio Oregono buvo didžiausios kada nors gyvenusios lašišos, – sako K. Claeson. – Tokie atradimai kaip mūsų rodo, kad jos tikriausiai nebuvo itin švelnios milžinės.“
Straipsnis neseniai paskelbtas žurnale „PLOS ONE“.
Parengta pagal „New Atlas“.
