„Pietinia kronikas“ – Rimanto Kmitos romanas, tarsi laiko mašina panardinantis į netolimą istoriją, 1993-1996 metus. Romane vaizduojamas kontrastiškas neseniai atkurtos valstybės laikas ir bręstančio jaunuolio savęs ieškojimas tame laike. Tai savotiška Bildungsromano matrica. Sykiu romanas yra savotiška antropologinė studija, primenanti ano laiko įpročius, madas, gyvenimo ritualus. Veiksmas vyksta Šiauliuose ir skaitytojai mato įvairias miesto gyvenimo puses – miestiečių bandymus imtis verslų sunkmečiu, mokytojų padėtį, turgaus prekeivius, bet ir to meto miesto kultūrinį potencialą: įvairias menines akcijas, to meto grupes BIX, GIN’GAS, Žuwys. Nemažai dėmesio skiriama ir regbiui, kuris ir tuomet, ir dabar formuoja miesto veidą, o romane aktyviai dalyvauja jaunuolio brendime. Tai ne tik pirmas romanas apie regbį, bet, regis, ir apskritai pirmas lietuvių autoriaus romanas, kuriame veikia sportininkas ir tiek dėmesio skiriama sportui. Šiaulių antropoliginiam vaizdui kurti pasirinkta ir Šiaulių šneka, kuria parašytas visas kūrinys, savotiškas lingvistinis muziejus. Čia atkuriama anų laikų gatvės kalba, kuri suteikia vietinio kolorito, neabejotinai įdomaus visiems Lietuvos skaitytojams, ir ne tik – kūrinio ištraukos jau verčiamos į anglų, vokiečių, prancūzų, italų kalbas. Pasak prozininkės Danutės Kalinauskaitės: „Kronikų būna visokių ir iš visur: iš pasaulio, Lietuvos ir Šiaulių, bet „Pietinia kronikų“ transliacijos vieta – ne Šiauliai, o literatūrinė kalba („antra medalia puse“), kaip tik čia, romano kalboje, skaitytoją ištinka svarbiausi įvykiai.“ Jai atitaria dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis: „Norėdamas kalbai grąžinti jos medžiagiškumą, faktūrą, vibruojantį vietos dvasios pojūtį, turi atsigręžti į tarmiškas pasaulio ištaras. Per kapotą šiaulietiško kalbėjimo ritmiką atsiveria jokioje kitoje kalboje neįmanomos Pietinio daiktų ir patirčių kombinacijos.“