Būsimo romano idėją atskleidė pats R.Kmita: „Šiauliai nepaliauja manęs stebinti. Tai keista, atrodo, gimtas miestas, bet daug kas jame man atrodo neįprasta ir keista. Šiauliuose sakydavo, kad čia branduolinių raketų galvučių saugykla ir jos skleidžiama radiacija kalta. Viskas kažkaip išsikreipia, tampa tarsi sapnas ir kartu susijungia neįprasta, sapniška logika.
Iš pradžių galvojau, kad pavyks iš dokumentų ir faktų sukurti neįtikėtinų įvykių grandinę. Galiausiai pavyko taip, kad man pačiam atrodo, kad čia viskas tikra ir netikra vienu metu. Romane atsitiktinumai tampa dėsningumais ir padeda pasakoti istoriją apie jauną žmogų, kuris grįžta iš Afganistano karo, ir nors sutinka meilę, bet vis tiek yra niekam nereikalingas ir svetimas.
Tai romanas apie tai, kaip jaustis svetimam, kai didžioji dauguma jaučia vienybę. Tai romanas apie tai, kaip kovoti su blogiu, kai jo grėsmė išnyksta. Nepriklausomybė atkurta, bet jis tarsi karinio aerodromo mazutas susigėręs į žemę ir į žmonių sąmonę. Ir Remyga ten leidžiasi.
Kai tarpusavyje imi sieti istorijas, meno kūrinius, miesto detales, parduotuvių, kavinių pavadinimus, kraštovaizdį, architektūrą, paminklus, tikrus įvykius ir legendas, žmones ir personažus, pats nustembi. Romanas veja gijas tarp įvairių miesto detalių. Sunku pasakyti, ar jos iš tikrųjų yra, ar mes kiekvienas miestą audžiame savaip. Bet kai pradedi vystyti, pavyzdžiui, Buratino figūrą ir ji nuveda ne tik prie sovietinių nepadorių anekdotų, bet ir prie baisios karo mašinos tokiu pat pavadinimu, tai supranti, kad kai kada tos intutyvios gijos turi pagrindo.
Romanas prasidėjo nuo pagrindinės figūros, nuo minties, kaip milicininkas keitė uniformą ir tapo policininku. Galiausiai net nežinau, ar yra tokia scena, bet iš tiesų romanas išėjo apie kailio keitimą permainų laikais, apie savotišką vilkolakiškumą, apie sunkų sovietmečio paveldą, kuris paskelbus nepriklausomybę niekur nedingsta, tik nusėda giliau ir toliau veikia.“
