Mikčiojimas arba kitaip tariant sklandaus kalbėjimo sutrikimas – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis, atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka normalus bendravimas. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažniausiai išryškėja antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais, kai sparčiai plečiantis aktyviajam žodynui, vaikai kalbėdami ieško reikiamų žodžių, jaudinasi, skuba. Neretai kartu su kalbėjimo užsikirtimais stebimi ir lydimieji judesiai – nevalingi veido mimikos judesiai, šniurkščiojimas nosimi, mostai rankomis, trūkčiojimai pečiais bei garsų ar skiemenų įterpimas į kalbą (pvz.: Šiandien noooo išėjus iš namų noooo sutikau Tadą. Gabija aaaa rytoj aaaa švęs gimtadienį.)