TV3 šou „X faktorius“ sensacija šį sezoną tapo 18metis Aleksas Augaitis – vaikinas kalbėdamas mikčioja, bet repuoja ir dainuoja neužsikirsdamas. Tačiau jis – ne pirmas mikčiojantis žmogus, kuriam tai netrukdo kurti mažus stebuklus scenoje.
Interviu ir pokalbiai su teisėjais mikčiojančiam Aleksui – tikras iššūkis, bet pasigirdus muzikai žodžiai liejasi be problemų.
Neįtikėtina? Tik tiems, kurie nėra matę to anksčiau. Prieš du dešimtmečius visą Europą užkariavo muzikos atlikėjas, mikčiojimą pavertęs ne trūkumu, o sėkmės ženklu.
Neįprasta muzikos žvaigždė
1995-aisiais Europos ir Azijos jaunimas pradėjo eiti iš proto dėl pliktelėjusio 53-ejų vyro su skrybėle ir kostiumu, greitakalbe beriančio žodžius džiazo sketo („scat“) stiliumi.
Vokietijoje ir Japonijoje jis buvo be konkurencijos paskelbtas Metų debiutantu, paaugliai pešėsi dėl jo autografo, kvietimų į populiarius televizijos šou buvo tiek, kad muzikantas tiesiog nespėdavo visų jų priimti.
Sunkiai suvokiama? Dar labiau netikėta buvo tai, kad naujoji superžvaigždė vargo per kiekvieną interviu – mikčiojo kas antrame sakinyje.
Kai amerikiečių dainininkas Scatmanas Johnas (tikrasis vardas – Johnas Larkinas) 1997-aisiais atvyko koncertuoti į Lietuvą, tuo teko įsitikinti savo akimis – kalbėdamas jis nuolat užsikirsdavo, kai kuriuos žodžius ištardavo tik šeštu ar aštuntu bandymu. Bet jam užlipus į sceną ir uždainavus problema dingdavo akimirksniu.
„Didžiausią savo bėdą paverčiau didžiausiu privalumu“, – pasakojo nuo vaikystės mikčiojęs muzikantas, kuriam tai nesutrukdė parduoti aštuonių milijonų albumų, pelnyti 14 auksinių ir 18 platininių diskų apdovanojimų. Jo istorija – įkvepianti ir šiek tiek liūdna.
Daug metų nedrįso dainuoti
Vaikystėje Johnas labai išgyveno dėl savo kalbos sutrikimo.
Paguodą jis surado muzikoje – klausydamasis garsios džiazo dainininkės Ellos Fitzgerald įrašų ir mėgindamas pamėgdžioti juose išgirstą sketo dainavimo techniką, kurioje beriami prasmės neturintys skiemenys, balsu imituojami įvairūs garsai.
Berniuko nustebimui, dainuojant mikčiojimas išnykdavo. Tačiau apie vokalisto karjerą svajoti jis nedrįso – pernelyg giliai buvo įsismelkęs nepasitikėjimas savimi.
Užuot stojęs prie mikrofono, J.Larkinas pasirinko džiazo pianisto karjerą. Jei tai apskritai galima pavadinti karjera – daugybę metų grojo Kalifornijos baruose ir klubuose, vos sukrapštydamas pinigų pragyvenimui.
„Nusprendžiau groti pianinu tiktai todėl, kad tiesiog bijojau dainuoti. Bijojau, kad tas mikčiojimas staiga išlįs. Slėpiausi už pianino, nes bijojau net kalbėti tarp melodijų“, – vėliau JAV spaudai pasakojo muzikantas.
Dainuoti jis išdrįso tik sulaukęs 45-erių – įkalbėtas kruizinio laivo, kuriame tuo metu dirbo, muzikinės programos vadovų.
Turistai plojo, bet atrodė, kad Johno muzikinis kelias pateko į aklavietę.
Šimtus vakarų iš eilės grodamas trisdešimčiai žmonių pianistas paniro į depresiją.
Sukrapštęs pinigų 1986-aisiais jis išleido savo vardu pavadintą albumą, už kurį dabar kolekcininkai moka nemažas sumas, tačiau prieš 30 metų jis nesulaukė jokio susidomėjimo.
Nusprendė neslėpti sutrikimo
Nusivylęs J.Larkinas įniko į alkoholį ir narkotikus. Iš liūno išsikapstyti padėjo žmona – daug metų pati su žalingais įpročiais kovojusi kompozitoriaus Jameso McHugh dukra Judy.
„Tu turi talentą. Mes iš to ką nors padarysime“, – vyrui pareiškė ji. J.Larkiną išblaivė anoniminių alkoholikų susirinkimai – vėliau apie juos muzikantas parašė dainą „Take Your Time“.
Netrukus J.Larkinas susirado agentą Europoje, persikraustė į Berlyną ir pradėjo ieškoti laimės šio miesto džiazo klubuose.
Sekėsi vidutiniškai, sudominti įrašų leidyklos nepavyko, nes džiazo rinka Vokietijoje buvo perpildyta. Bet po keleto metų Johno prodiuseriui šovė į galvą geniali idėja – suderinti Johno dainavimą su tuo metu madingos europietiškos šokių muzikos ritmais ir repavimu.
J.Larkinas nusprendė nieko neslėpti ir jau pirmą dainą parašyti būtent apie mikčiojimą.
„Tai – geriausias mano sprendimas. Išmečiau iš galvos kvailą nusistatymą – tik nemikčiok. Būtent dainavimas sketo stiliumi man suteikė laisvę mikčioti.
Esu žvaigždė dėl to, kad mikčioju, o ne nepaisant to, kad mikčioju“, – pasakojo dainininkas.
Šlove pasidžiaugė neilgai
Scatmanu Johnu pasivadinusio dainininko įrašytas kūrinys „Scatman“ buvo nuotaikingas ir uždegantis. Jis skleidė paprastą žinią mikčiojantiems vaikams – nesidrovėkite šios problemos, nes tai nieko baisaus.
„Jei aš galiu tai daryti, gali ir tu, brolau“, – į mikrofoną pasiutusiu greičiu žodžius bėrė dainininkas. Kūrinys pelnė milžinišką populiarumą, buvo panaudotas keliuose filmuose ir suteikė Scatmanui Johnui keletą labai sėkmingos karjeros metų, per kuriuos jis išleido tris albumus.
Kai kartą jis išėjo į sceną Ispanijoje, penkias minutes negalėjo pradėti dainos – visą tą laiką žiūrovai tarsi išprotėję spiegė iš džiaugsmo.
Per keletą metų dainininkas išmaišė visą pasaulį, pelnė milijonų gerbėjų simpatijas, pagaliau įsigijo jaukius namus JAV, keletą automobilių ir su žmona įgyvendino savo svajonę – įsivaikino mergaitę.
Tačiau likimas buvo negailestingas. 1998-aisiais atlikėjui medikai nustatė plaučių vėžį ir patarė sumažinti darbų krūvį. Jis jų nepaklausė – įrašė albumą, toliau gastroliavo, kol tapo per silpnas koncertuoti.
1999-ųjų gruodį jis mirė, iki paskutinės minutės išlikęs optimistas: „Bus, kaip Dievas nori. Viskas gerai. Geras buvo gyvenimas, aš prisiliečiau prie grožio.“
Pelnė didelę pagarbą
Dainininko istorija buvo plačiai aprašoma ne tiktai muzikinėje spaudoje, bet ir moksliniuose žurnaluose, skirtuose kalbos ir klausos patologijai.
JAV Nacionalinė bendravimo sutrikimų asociacija 1996 m. atlikėjui įteikė garbingą apdovanojimą už nuopelnus keičiant požiūrį į mikčiojančius žmones. Po mirties jis įtrauktas į simbolinius Mikčiojančiųjų asociacijos šlovės rūmus.
Scatmano Johno hitas „Scatman“:
