„Praėjo trys metai, kaip nebėra, o man regis, kad vis yra. Pasikalbam. Kartais jos nunertą kepuraitę užsidedu. Kai sunkiau, kai pasiilgstu. Numezgė kažkada, kad apsaugotų, jeigu kada bus bėda.
Kai būnu pas tėvuką – irgi dažnai apie ją pasikalbam. Ne tik apie ją. Apie išėjusius ir apie santykius su jais:
V. V. L.: Lietuvių senojoje tautinėje kultūroje itin svarbus ryšys su vėlėmis, mirusiaisiais – Vėlinės ir Kūčių vakarienė, kai jie apsilanko, bei daugybė papročių, apeigų. Kokie Tavo santykiai su išėjusiais artimaisiais?
V. L.: Dažnai pagalvoju, kaip čia tam gyvenime yra, kad žmonės, kurie buvo, niekur ir neprapuolė. Man jie tebėra, nors kai kurie iš jų daugelį metų jau mirę. Tarkim, mano mamutė ateina kartais, kai labai reikia. Atėjo prieš operaciją. Ją tarsi susapnavau – kaip sapną, paskui net užsirašiau. Tarytum ji atėjo, atsisėdo ant lovos krašto ir buvo šalia, kad nebijočiau. Kad man būtų ramu. Tarsi tai būtų savaime suprantama – atėjo ir tiesiog buvo. Ir buvo taip gerai, kad ji šalia. Būna tokių momentų gyvenime, jie neša ne tik informaciją, bet ir kažkokį, sakyčiau, tikrą buvimą. Kad tebėra su manim. Kai manęs nebebus, tai to atsiminimo turbūt irgi nebus. Tačiau tai nėra vien atsiminimas kaip vaizdas – kažkoks kitoks fenomenas, beveik religinis ar mistinis. Nežinau, kaip kiti žmonės jaučias, kai susiduria su tokiais atvejais.
V. V. L.: Gal čia tokia šeimos lemtis – būti, likti visiems kartu – ir gyviems, ir mirusiems. Neužmiršti, neišsiskirstyti, neatiduoti „mirusiems jų mirusių“, palaikyti bendrystę, nes taip lengviau, geriau?
V. L.: Gal... Mano brolis Gabrys, tarkim, gyvendamas Australijoje, toli nuo mamos, vis atidėliojo ir atidėliojo laišką mamai, nes norėjo labai daug parašyti. Vis kaupėsi. O paskui sužinojo, kad mama mirė.
Tai, kai važiavo į Lietuvą, jis parašė tą laišką ir nunešė į kapus. Ir užkasė į kapą, kad tiktai jai būtų. Įvairiai susiklosto – buvimas, santykis, net ir tada, kai žmogaus nebėra. O vis dėlto yra“, – jautriai rašė Vytautas V. Landsbergis.
