Vis dėlto Martyno kelias į šlovę buvo ilgas ir vingiuotas. To talentingas ir darbštus vaikinas nė nebando nuslėpti.
Tauragėje gimęs ir be tėvo augęs Martynas akordeono klavišus spaudyti pradėjo vos sulaukęs dviejų metukų. Mama, supratusi, kad sūnus nepaprastai gabus, persikraustė į Šiaulius, kad aštuonmetis berniukas galėtų mokytis pas vieną geriausių Lietuvoje akordeono pedagogių.
„Šiauliuose gimiau antrą kartą“, – ne kartą yra sakęs M.Levickis. Ketvirtadienio popietę jis prabilo dar atviriau.
„Nesuvokiami gyvenimo vingiai. Kai gimsti ir tėvas tavęs nenori matyti ir nemato, kai kūdikio auginimo našta užgula vienos mamos pečius. Kai ši iš paskutiniųjų stengiasi to vienintelio vaiko gyvenimą padaryti kuo geresniu, bet galimybės pasirodo labai ribotos. Kai užaugi bendrabučio bute tarp veik asocialių žmonių, kai rengdavaisi dėvėtų drabužių parduotuvių rūbais, kai mokykloje valgydavai nemokamus pietus.
Ir tada... atsiduri tarp tokių žmonių, kurie padeda gyventi ir siekti, kurie moko ir suteikia galimybes, kurie pataria, kurie palaiko arba atkalba. Kai supranti, kad gal šiame pasaulyje tavęs ir neturėjo būti, bet štai šiandien tu ant didžiulio ežero kranto, su žmonėmis, kurie gal net galėtų nusipirkti visą tą ežerą, jei norėtų. Su žmonėmis, kurie įtakingi ir svarbūs. Su žmonėmis, kurie irgi turi sunkumų, bet nepaisant to vis vien yra laimingi. Ir tie žmonės tau šiandien šypsosi, linkėdami gero. Ar gi tai ne gyvenimo stebuklas?“ – socialiniame tinkle „Facebook“ savo mintimis su gerbėjais pasidalijo garsusis akordeonistas.
