Tačiau 27-erių diplomuotas politikos mokslų specialistas daugeliui iš keliolikos tūkstančių feisbuke jį sekančių gerbėjų pirmiausia žinomas kaip „stand up” komikas, ir pasibaigus TV šou „Humoro klubas” einantis tuo pat keliu, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „TV antena“.
„Melas, kad lietuviai nemėgsta juoktis ir juokauti. Gal tai darome kitaip nei žydai ar amerikiečiai, bet humoro jausmą tikrai turime”, – neabejoja Paulius, vietą savo komedijai suradęs internete, klubuose ir koncertų salėse.
Pritrūko žmonių ir jėgų
Atsukime laikrodį penkerius metus atgal. TV3 debiutavęs „Humoro klubas”, vedamas Marijaus Mikutavičiaus, į filmavimus priviliodavo pilnas sales žiūrovų. Visi norėjo pamatyti Vakaruose nieko nestebinančio, bet Lietuvoje tuo metu vis dar neįprasto kalbamojo „stand up” žanro komikus, kurie be jokių nuzulintų anekdotų tiesiog scenoje komiškais monologais kūrė pakankamai daug rimtų priežasčių juoktis.
Buvo visko: ir skandalu pasibaigęs (dabar jau amžinatilsį) Modesto Vaišnoro juokelis apie Nijolę Pareigytę, ir būsimojo kandidato į kultūros ministrus Giedriaus Drukteinio mimikų šou, ir sparčiai kilę, bet tada taip pat sparčiai kritę reitingai.
Praėjus penkeriems metams „Humoro klubas” sėkmingai keliauja per Lietuvą ir vėl pritraukia pilnas sales – tik be TV kamerų.
Nepaisant to, internetu transliuojami pasirodymai domina tiek žmonių, kad „lūžta” tarnybinės interneto stotys.
Be to, į Lietuvą pradeda važiuoti garsūs užsienio „stand up” komikai, kurių publikos neatbaido ir tai, kad scenoje viskas šnekama angliškai.
Televizija ir toliau į „stand up” komikus žvelgia atsargiai. Tai, anot P.Ambrazevičiaus, artimiausiu metu tikriausiai nepasikeis.
„Kai neliko TV laidos, man nebuvo skaudu, nes kai ji prasidėjo, nepuoselėjau vilties, kad tai truks labai ilgai.
Pats neišbuvau laidoje iki sezono pabaigos. Nesinorėjo tampytis prieš kameras dėl kelių šimtų litų, jei jaučiau, kad pasirodymai nėra labai geri”, – prisimena Paulius.
Greito įsibėgėjimo ir tokio pat greito kritimo priežastys? Komikas teigia, kad tai elementarus jėgų ir žmogiškųjų resursų trūkumas.
„Televizija iščiulpdavo labai daug. Kas dvi savaites tekdavo parengti po 15 minučių naujos medžiagos. „Stand up” komedijos klasikas George’as Carlinas yra sakęs, kad vienas komikas per metus gali paruošti apie valandą gero naujo turinio.
Nenuostabu, kad reitingai mažėjo, priėmiau tai kaip natūralų dalyką. Be to, buvo ir kita priežastis. Laidų įrašai tą patį vakarą atsidurdavo „Linkomanijoje” ar „YouTube”. Daug kas nusprendė, kad paprasčiau ne laukti laidos, o paskui ją pasižiūrėti patiems tinkamu metu.
Tačiau tas traukinys važiuoja iki šiol – televizija tikrai suteikė didelį postūmį”, – pasakojo P.Ambrazevičius.
Atsispyrė TV gundymams
Vieno žurnalo sukakties vakarėlyje įvykęs „stand up” komedijos pakvailiojimas virto populiariu judėjimu, kuriame šiuo metu dalyvauja nemažai komikų.
Paulius sakė, kad „Humoro klubo” pavadinimas buvo televizijos kanalo nuleistas iš viršaus ir iš pradžių nei jam, nei bendražygiams visiškai nepatikęs. O dabar tai jau visoje Lietuvoje gerai žinoma komikų vizitinė kortelė.
Kai kurie „Humoro klubo” išgarsinti komikai, pavyzdžiui, Mantas Katleris, šiuo metu dalyvauja TV3 laidoje „Humoro grandų šou”. Vietą televizijoje rado ir Justinas Jankevičius, kurį išgarsino „Humoro klube” demonstruota Roko Žilinsko parodija.
„Tą jo parodiją tuo metu internete peržiūrėjo gal pusė milijono žmonių – tai visiškai neįtikėtinas skaičius lietuviškam komedijos pasirodymui.
Tai, kad dalis komikų dabar dalyvauja „Humoro grandų šou”, man gal ir nelabai patinka, bet tai jų reikalas. Koncertuojančio „Humoro klubo” nariai negyvena iš komedijos. Tai mūsų stiprybė, nes galime atsisakyti nepatinkančių pasirodymų, neiti į netinkamus privačius renginius ar TV laidas.
Mums nereikia vaidinti daktarų televizijoje ir apsimetinėti, kad užsiimame šviečiamąja laida. Justinas tai daro, bet tai jo duona”, – šyptelėjo Paulius.
Prodiuserių bandymų grąžinti „Humoro klubą” į eterį būta, bet, anot P.Ambrazevičiaus, tai nesutapo su pačių komikų vizija.
Jis įsitikinęs: jei ir verta eiti į televiziją, tai tik tuo atveju, jei būtų pasiūlyta visiška kūrybos laisvė. Tokia yra pagrindinė sąlyga.
„Esmė – ne pinigai. Surengti tokį šou nėra brangu, jį galima filmuoti prie paprastos raudonos užuolaidos.
Buvo pasiūlymų, bet visi norėjo matyti gerokai praskiestą „Humoro klubą”. Vienas konkretus atvejis – siūlyta, kad šou būtų septynios minutės „stand up” komedijos, dar septynios – vaidybinių situacijų ir septynios maivymosi, kad jau ir pats kvailiausias žiūrovas suprastų.
Mes daug kartų girdėjome, kad tai, ką darome, yra per protinga ir „to uzbekas nesupras”. Keista, nes man atrodo kitaip. „Stand up” komedijoje yra tokių vietų, kur juoktis gali visi, nes žaidžiama ir su žemiausiais instinktais”, – nusijuokė Paulius.
Prasčiokiškas humoras
Įvairiuose Lietuvos kampeliuose pasirodančio „Humoro klubo” branduolys – jis pats ir M.Katleris. Kartais prisideda Justinas – jį Paulius juokais vadina projekto garbės daktaru.
Nuo pat „Humoro klubo” pradžios vaikinai yra įsivėlę į tylų karą su vyresnės kartos juokintojais, bet Paulius tvirtina, kad amžius čia niekuo dėtas.
„Geriausias komentaras, kokio sulaukiau po neseniai Vilniuje surengto žymaus airių „stand up” komiko Dylano Morano pasirodymo, – pagaliau, atrodo, ir į Lietuvą ateina tikras vakarietiškas humoras.
Mes tikrai neturime nieko prieš vyresniąją kartą. Tik prieš humorą, paremtą anekdotais, kurie dažnai yra ne savo kūrybos, o svetimi”, – šyptelėjo Paulius.
„Stand up” komedijos ir anekdotų skirtumus jis užsivedęs gali dėstyti valandą ir ilgiau. Anot komiko, anekdotininkai tiesiog kaip papūgos kartoja daug kartų girdėtus ir trisdešimt metų nesikeičiančius pokštus, o „stand up” komikų darbas – kūryba ir improvizacija.
„Kartą girdėjau, kad Artūras Orlauskas 1983-iaisiais prenumeruodavo čekiškus žurnalus ir taip išmoko čekų kalbą – tik tam, kad galėtų išsiversti ir panaudoti ten surašytus anekdotus. Aš irgi vertėjas, bet kai verčiu, tai nesakau, kad rašau knygą.
Dabar tokie humoristai pasakoja tuos pačius anekdotus, kuriuos žinojau būdamas keturiolikos – ir jau tada galėdavau atspėti, kaip jie baigsis. Dar tada supratau, kad anekdotai nėra svarbus humoro elementas. Juos pasakoti gali bet kas ir bet kur.
Pamenu, kad būdavo populiarūs anekdotų čempionatai. Visiškas absurdas. Būrys žmonių varžėsi, kuris geriau papasakos tą pačią istoriją, dažnai nusirašytą nuo rusų humoristų.
Turiu dešimto dešimtmečio anekdotų knygelę. Įdomu pavartyti, kad pajustum laikotarpio dvelksmą. Bet kai 1985-ųjų anekdotas pasakojamas 2013-aisiais, tik rublius pakeičiant į litus, o volgas – į mersedesus, neįsivaizduoju, kaip iš to įmanoma juoktis”, – gūžtelėjo pečiais Paulius.
Juokeliai – anglų kalba
Manančius, kad jo lūpomis kalba pasipūtimas, P.Ambrazevičius tuoj pat nuramintų. Jis atvirai sako, kad „Humoro klubo” komikai vis dar yra mėgėjai ir geltonsnapiai, mat tuo užsiima tik keletą metų.
„Pavyzdžiui, D.Moranas, kuris Vilniuje pasirodė neseniai, tai daro jau gal 23 metus. Su juo neįmanoma lygintis.
Be to, esame dar labai jauni. Tai diktuoja ir temas. Vienas „Humoro klubo” komikų yra dvidešimties, stebėčiausi, jei jis juokautų apie religiją ar žmonių santykius. Jam tiesiog per anksti”, – dėstė pašnekovas.
Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje, regis, apskritai nebuvo „stand up” komikų kultūros. Dabar, tvirtina „Humoro klubo” komikai, jaučiamas didelis jos pagyvėjimas, tikriausiai sietinas su internete lengvai prieinamais užsienio komikų pasirodymų įrašais.
Kai kuriuos jų rodo ir mūsų šalies TV kanalai – pavyzdžiui, „Emmy” ir „Grammy” apdovanojimų laimėtojo amerikiečio Louiso C.K. Tiesa, dažniausiai šios laidelės būna nukištos į vėlyvą naktį – ir dėl netikėjimo, kad sulauks gero reitingo, ir dėl mažamečiams ne itin tinkamo turinio.
„Į Lietuvą atsivežti Louisą C.K.” būtų svajonė”, – pripažįsta P.Ambrazevičius, kurio ir bendraminčių pastangomis rugsėjo pabaigoje Vilniuje, Teatro arenoje, juokelius skaldė airių žvaigždė D.Moranas.
Tai dar vienas besikeičiančių laikų ženklas. Dar prieš penkerius metus mintis, kad Lietuvoje gali būti perkami bilietai į angliškai kalbančio komiko šou, atrodė mažų mažiausiai keista.
Tačiau D.Morano pasirodymas atsipirko, o P.Ambrazevičius jau rezga planus į Lietuvą prisivilioti ir kitą garsų komiką.
„Man teko susipažinti ir pabendrauti su Eddie Izzardu – jis yra viena ryškiausių britų „stand up” komedijos žvaigždžių. Žinau, kad vieną dieną jis pasirodys Lietuvoje.
Gal ne kitais metais, bet jis atvyks – tikrai pasistengsime, kad tai įvyktų. Komikai varžosi, kuris aplankys daugiau šalių, o Eddie yra pasakęs, kad nori per vienas gastroles aplankyti visas Europos valstybes.
Net jei kol kas neturime ryškios „stand up” komedijos kultūros, aš jaučiu, kad didmiesčiuose ji atsiranda. Ir man dėl to labai smagu”, – šyptelėjo Paulius.
Prieš ketverius metus jie šmėstelėjo televizijoje ir iki šiol nėra pamiršti. TV3 šou „Humoro klubas”, bandęs Lietuvos žiūrovus pratinti prie vakarietiško „stand up” žanro humoro, gyvavo neilgai. Tačiau dabar jo veikėjai populiarūs ir be TV eterio, o vienas iš šių ryškių komikų sako didžiojo ekrano ir nepasigendantis.
Rugsėjo pabaigoje Vilniuje viešėjęs airis Dylanas Moranas – tikras „stand up” komedijos guru. Skustis nelinkęs airis jau du dešimtmečius linksmina žiūrovus teatruose ir TV laidose – jis yra vadinamas vienu iš 15 geriausių „stand up” komikų pasaulyje.
Epizodiniai vaidmenys kino filmuose (tarp jų – ir juostoje „Noting Hilas”), gausūs pasirodymai populiariausiuose TV šou – 41 metų Dylano karjera jau gerą dešimtmetį yra kaip reikiant įsibėgėjusi.
Vilniuje jis tarsi iš nieko sukūrė įtraukiantį pasakojimą, kurio 30-ą minutę užsiminė, jog vis dar nėra tikras, kur visos tos kalbos veda. Lietuvius komikas pralinksmino ne tik juokeliais apie religingąją Airiją ir kunigus, bet ir „Lietuvos rytui” nupieštais komiškais stereotipais: „Neturėjau konkrečių išankstinių nuostatų apie Lietuvą. Bet komiškas įsivaizdavimas apie Rytų Europą – kad čia jūs valgote kiaules rūsyje, sninga 14 mėnesių per metus. Jei randate kokios nors sriubos, iškeliate puotą, tada susirenkate aplink traktorių, užkuriate laužą ir šokate. Daug kas taip mano. Tai, žinoma, visiška netiesa.”
Šią savaitę Vilniuje pasirodęs amerikietis Pablo Francisco – kiek kitoks komikas. Iš Čilės kilusiam, JAV gimusiam komikui sausį sukaks 40, tačiau jis vis dar vaikšto viklėdamas paaugliškus drabužius ir užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę į nugarą nusuktu snapeliu.
Beveik prieš du dešimtmečius išgarsėjęs komikas visą Ameriką pavergė dalyvaudamas TV laidoje „MADtv” ir per kanalą „Comedy Central” vesdamas savo šou. Jis – garsių JAV TV laidų vedėjų Jay Leno ir Jimmy Fallono programų svečias, jose sužavėjęs dešimtis milijonų žmonių.
Kaip? Juokingais monologais ir grimasomis, tačiau pagrindinis jo koziris yra sugebėjimas persikūnyti į daugybę garsių žmonių bei personažų.
Vasarį Vilniuje pasirodys ne tik „stand up” komedijos, bet ir kino, televizijos, radijo skandalistas britas Russellas Brandas.
Šis žmogus visame pasaulyje akimirksniu atpažįstamas iš vešlių garbanotų plaukų ir humoro jausmo, nepripažįstančio jokių stabdžių. Sunku suskaičiuoti TV šou, vakarėlius ir ceremonijas, iš kurių R.Brandas buvo išspirtas už savo pokštus.
Už ekscentriškus ar tiesiog ne itin atsakingus poelgius jis turėjo reikalų ir su policija – buvo suimtas dvylika kartų. Nepaisant to, jo honorarai auga kiekvieną savaitę, filmuotis kine jį kviečia garsusis režisierius Oliveris Stone’as, o žaviausios pasaulio moterys rikiuojasi eilėje norėdamos praleisti su juo vakarą.
Mat su muzikos žvaigžde Katy Perry išsiskyręs aktorius – ir vėl viengungis. Žavusis chuliganas Lietuvos kino žiūrovams yra puikiai pažįstamas iš populiarių komedijų „Velniop tą Sarą Maršal”, „Artūras, svajonių milijonierius”, „Roko amžius” ir „Tempk ją čia”, o britiško humoro mėgėjams – iš daugybės pasirodymų televizijoje ir DVD išleistų „stand up” komedijos šou.
