Viešnagės ir pokalbio pas tituluotą ponią E. Vasiliauskienę teko vykti į Piliuoną, nedidelį miestelį Kauno rajone, kuris įsikūręs ant Kauno marių kranto.
Veiklią ir energingą moterį čia pažįsta visi. Ir ne tik todėl, kad ji jauna, daili ir visur vaikšto su būriu vaikų.
E. Vasiliauskienė – Piliuonos bendruomenės pirmininkė, renginių organizatorė. Jai nesvetimos ir jaunų, ir senų šios vietos žmonių problemos.
Į Piliuoną su trejais metais vyresniu statybų versle dirbančiu vyru Vladu ir keturiomis atžalomis moteris gyventi atsikėlė prieš aštuonerius metus.
„Šį namą pirkome apleistą, teko gerokai padirbėti, kad viską sutvarkytume ir atnaujintume. Šią vietą pasirinkome dėl to, kad pas netoliese gyvenančius giminaičius prabėgo nemaža dalis mano vaikystės ir jaunystės. Be to, traukė graži vieta: mus supa gamta, grynas oras”, – kviesdama užeiti į erdvius namus pasakojo E. Vasiliauskienė.
Namo fojė pasitiko daugybė porų tvarkingai surikiuotų spalvotų vaikiškų batų, kabančių mažų striukių, ryškiaspalvių skėčių.
Vos įėjus į jaukią svetainę pasigirdo linksmas ir garsus mažųjų padaužų čiauškėjimas, kuris nesiliovė iki pat akimirkos, kol buvo užvertos šių namų durys.
Nors mudu su fotografu šeimininkų dėmesio nestokojome, visą vakarą stebėjome, kaip E. Vasiliauskienė ir jos vyras buvo įsisukę į šeimyninį šurmulį: ramino įsisiautėjusius mažuosius, maitino išalkusius, sodino ant puodo, mėgino sutaikyti besipešančius dėl žaislų.
Prieš mums atvykstant E. Vasiliauskienė neseniai buvo grįžusi iš darbo Kaune, kur vienoje įstaigoje dirba finansininke. Vos per valandą moteris spėjo pasipuošti, pasidažyti ir pasisukti plaukus.
Be to, dar ji paruošė šeimai vakarienę ir iškepė firminį aguonų pyragą.
„Panašų skanėstą kepdavo mano mama, tačiau aš jį smarkiai patobulinau, pagardinau bananais, apelsinais, uogomis, mėtomis. Manau, paaugę mano vaikai sugalvos, kaip jį pagaminti dar gardesnį”, – įsitikinusi moteris.
– Kaip jūs spėjate vaikus apšokinėti, maistą paruošti, namus sutvarkyti, eiti į darbą ir dar taip gražiai atrodyti?
– Turint gausią šeimą, tenka išmokti viską daryti ne greitai, bet labai greitai.
Kai vaikai nori valgyti, negaliu ilgai stovėti prie puodų. Kai kur nors einame, apsirengti reikia ne tik pačiai, bet ir vaikus aprengti. Todėl taip pat negaliu dabindamasi valandų valandas stovėti prieš veidrodį. Viską spėju dar ir dėl to, kad turiu puikų vyrą. Buitimi dalijamės abu.
– Kada ir kaip susipažinote su savo vyru?
– Mūsų pažintis prasidėjo prieš trylika metų traukinyje, tuomet man buvo septyniolika. Važiavau iš jaunųjų turistų sąskrydžio, o tuo metu privalomąją karinę tarnybą atliekantis Vladas iš gimtųjų Anykščių vyko į karinį dalinį Kazlų Rūdoje.
Vagonas buvo tuščias, todėl kai karinę uniformą vilkintis vaikinas užkalbino ir mandagiai pasiūlė prisėsti, taip ir padariau. Maloniai pabendravome, jis paprašė mano telefono numerio.
Keletą kartų paskambino, o po dviejų mėnesių pakvietė kavos. Iki vestuvių draugavome maždaug dvejus metus. Tekėti nesutikau tol, kol Vladas neįteikė sužadėtuvių žiedo. Dabar man tai kelia šypseną, tačiau tada jam iškėliau sąlygą: be tikrų sužadėtuvių netekėsiu. Vieną dieną ant mano piršto sublizgo sužadėtuvių žiedelis.
– Kuo jis sužavėjo, kad tokia jauna tekėjote?
– Jis labai dėmesingas ir supratingas. Tai svarbu visoms moterims.
– Susituokę iš karto pradėjote galvoti apie vaikus ar norėjote kurį laiką pasidžiaugti buvimu tik dviese?
– Abiejų mūsų mintys ir kalbos nuo pat vestuvių dienos sukosi apie vaikus. Tikėjomės Dievo malonės ir jos su kaupu sulaukėme po šešerių bendro gyvenimo metų.
– Žinia, kad laukiatės trynių, buvo lyg žaibas iš giedro dangaus? O gal tai nebuvo netikėta?
– Tai mums abiem buvo didelė staigmena. Iš pradžių gydytojai pasakė, kad nėštumas daugiavaisis, turėsime dvynius, ir liepė man labai saugotis. Tokią naujieną priėmėme natūraliai, nes mano senelė yra turėjusi dvynius. Manėme, kad tai genetiškai nulemta.
Tik vėliau sužinojome, kad pirmąkart tirdami medikai vieno vaisiaus nepamatė.
Nėštumas buvo labai sudėtingas, tris mėnesius praleidau ligoninėje, namuose taip pat gulėdavau. Vaikai gimė neišnešioti, vos septynių mėnesių. Jie svėrė po 1–1,5 kilogramo ir iš karto buvo apgyvendinti inkubatoriuose.
Visą laiką buvau šalia jų, meldžiau Dievo, kad jiems viskas būtų gerai. Mano maldos buvo išgirstos. Po pusantro mėnesio į namus su vyru parsivežėme tris mažyčius žmogeliukus.
– Tarp trynių ir jūsų jaunesniosios dukters – vos didesnis nei vienų metų skirtumas. Ar trijų mažylių namuose buvo per maža?
– Žinia apie dar vieną nėštumą buvo ne mažiau netikėta nei ta, kurią išgirdome, kai laukiausi trynių. Tačiau apie gyvybės nutraukimą neturėjau net minties.
Laukdamasi trynių ir jiems gimus ligoninėje išgirdau daugybę širdį veriančių istorijų.
Nebuvusiems toje aplinkoje tikriausiai nelengva suvokti, kaip kai kurie žmonės sunkiai susilaukia vaikų, kokia trapi yra neišnešioto ar gimdymo traumą patyrusio kūdikio gyvybė, kaip įnirtingai mažas žmogus kabinasi į gyvenimą.
Man atrodė, kad vien už mintį atsisakyti ketvirto vaiko Aukščiausiasis mus nubaus ir atims tris pirmuosius.
– Ar į namus parsivežusi ketvirtą mažylę nepaskendote tarp daugybės sauskelnių, buteliukų ir čiulptukų? Ar tiek kūdikių auginančiai moteriai lieka nors šiek tiek laiko sau?
– Su keturiais vaikais rūpesčių tik šiek tiek daugiau nei su trimis. Todėl gimus Luknei labai didelės naštos nepajutome. Tačiau džiaugsmo ir šurmulio namuose atsirado dar daugiau.
Užsidaryti tarp keturių sienų ir visiškai pamiršti save – ne mano būdui. Tuo metu, kai gimė tryniai, studijavau Kauno technologijos universitete ekonomiką ir finansų vadybą. Mokslų nenutraukiau, o bakalauro diplomą atsiėmiau likus mėnesiui iki ketvirtos dukros gimimo.
– Ar vyras padeda auginti vaikus?
– Negaliu sakyti, kad jis man padeda. Mes abu juos auginame. Vladas vaikams ne mažiau dėmesingas nei man.
– Praėjusį rudenį dalyvavote konkurse „Lietuvos ponia”, tapote jo nugalėtoja. Kaip ryžotės tokiam žingsniui?
– Į konkursą ėjau vedama šūkio: „Turime rasti akimirką pasidžiaugti gyvenimu.” Siekiau sau ir kitiems įrodyti, kad esu ne tik gera žmona, motina, atsakinga darbuotoja, bet ir atskleisti savo vidų, moteriškumą.
Mane viliojo mintis, kad prieš pilną žiūrovų salę scenoje pasirodysiu pasipuošusi, pasitempusi, šalia žaviausių Lietuvos moterų. Taip pat norėjau patirti naujų įspūdžių, įgyti patirties scenoje. Juk man tenka organizuoti ir vesti įvairius bendruomenės renginius.
Ruošdamasi konkursui įgyvendinau seną savo svajonę – išmokau šokti. Iki šiol nebuvau rimtai šokusi, o talentų rungčiai parengiau šiuolaikinio šokio kompoziciją pagal pernykštės „Eurovizijos” nugalėtojos švedės Loreen dainą „Euphoria”. Šokis sulaukė ovacijų. Po konkurso vis ketinu rasti laiko tęsti šokių pamokas.
– Vyras neprieštaravo, kad jam užkrovėte vaikus, o pati kone visą rudenį ruošėtės konkursui?
– Nei vyras, nei vaikai nepriekaištavo. Jie puikiai tą laikotarpį tvarkėsi be manęs. Žinoma, prieš užpildydama anketą tariausi su šeima ir į konkursą ėjau jai pritarus.
Vyrui patinka, kai turiu veiklos, esu pasipuošusi, šypsausi. Amžinos namų šeimininkės jis vargu ar norėtų.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
