Jos yra genialesnės – gali gimdyti vaikus, sukurti harmoniją bei grožį net chaose. Moterys ištvermingesnės ir daugeliu atvejų atsakingesnės nei vyrai. Jei ko nors imasi, stengiasi tai įgyvendinti. Tokios yra mano kartos moterys.
Kaip aktorius niekada nebuvau lepinamas moterų dėmesio.
Mano kartos aktoriai neretai papuldavo į įvairias komiškas ar romantiškas istorijas, gaudavo gėlių, meilės laiškų.
Ir mano gyvenime buvo vienas komiškas nutikimas. Gal prieš dvidešimt metų gavau vyro laišką iš kalėjimo. Nuteistasis rašė, kad su įdomumu per televizorių žiūri rodomą serialą „Giminės”, kuriame aš vaidinu Saulių, o kai išeis iš kalinimo įstaigos, norėtų su manimi artimiau pabendrauti. Buvo graudžiai juokinga. Atėjo vienintelis laiškas, ir tas – iš nelaisvės.
Aš sukau galvą, kodėl negaunu laiškų. Po kiek laiko sužinojau, kad man adresuoti laiškai atkeliaudavo į Lietuvos televizijos redakciją, bet ten kažkur pasimesdavo. Aš nė vieno laiško nemačiau.
Dėl profesijos pasirinkimo niekada neabejojau. Aktorinius mokslus baigiau prieš trisdešimt metų. Gyvenimas vilnijo į priekį, įvairių įvykių buvo – linksmų, sunkių, tragiškų.
Jei šiandien reikėtų pakartoti gyvenimą, neabejotinai pasirinkčiau tą patį. Nuo jaunystės labai norėjau būti aktoriumi. Visi artimieji, išskyrus mamą, buvo menininkai.
Įdomiau vaidinti savo priešingybes. Tačiau nesipuikuodamas galiu pasakyti, kad ir mano gyvenimas vertas plunksnos. Norėčiau, kad kas nors parašytų scenarijų. Tai būtų rimtas vaidmuo.
Kartais kokiame nors vakarėlyje moterys mane pakalbina, pasako keletą malonių žodžių apie vaidybą. Smagu, kai tave pažįsta iš spektaklių, filmų ar serialų. Juk tam ir dirbi, kad būtum pastebėtas.
Šiais laikais žmonės neskuba kurti šeimos, įsipareigoti. Dabar visi atsakingiau žiūri į ateitį, siekia išsilavinimo, nori gauti gerą darbą.
Praeityje buvo kitaip. Vedžiau 1979 metais. Man tada buvo 19 metų.
Tie, kurie mylėdavo, tuokdavosi daug negalvodami, supdavo vienas po kito gimstančius vaikus, bėgiodavo iš paskaitų į darbą.
Sukomės kaip išmanėme, kad aprūpintume šeimą. Su žmona Laima susilaukėme trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukters.
Tais laikais gyvenimas per daug nelepino, bet buvo daugiau nuoširdumo. Dabar viskas labiau apskaičiuota. Net jausmai.
Ko reikia, kad santuoka būtų ilga? Ištvermės, tolerancijos, pagarbos. Būtina atkreipti dėmesį į artimą žmogų, pamatyti, kada jam sunku, ir pabandyti padėti.
Žinoma, užsisukęs kasdienybės karuselėje gali pasielgti neapgalvotai ir įskaudinti mylimą žmogų žodžiais, nepagarbiais veiksmais arba abejingumu. Tačiau reikia mokėti atleisti. Taip pat kartais sveika save pabarti, nors tai ir nelengva.
Žmogus, rinkdamasis antrąją pusę, tikisi, kad drauge žengs koja kojon, pasižada savo artimą palaikyti ir džiaugsme, ir varge. Bet tai lieka tušti žodžiai iki tos akimirkos, kol susiduri su tikrais sunkumais ir išbandymais. Tada paaiškėja, ar partneris pasiryžęs padėti tau įveikti sunkų ištvermės žygį.
Daug kartų įsitikinau savo žmonos stiprybe, kantrybe, atsidavimu. Sunkiai sirgau devynerius metus. Išgyvenau daug slogių akimirkų. Buvo etapų, kai maniau: pralaimėsiu mūšį su liga ir turėsiu atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Sunkiausiais momentais laikiausi įsitvėręs savo žmonos rankos. Tai padėjo daug ištverti.
Vyrai dažnai galvoja: jei kartą pasakė savo moteriai, kad myli, tai to užtenka. Tikri stuobriai ir nemokšos. Turėtų skaityti išmintingas knygas, žiūrėti romantiškus filmus. Moterims reikia pagyrimų.
Galima gražius žodžius ir į ausį pašnibždėti. Moteris iškart nušvis, pamirš nuoskaudas. Aš mėgstu žmonai be progos nupirkti gėlių. Tai taip paprasta.
Man patinka moterys, kurios yra lygiavertės partnerės vyrams. Visada norisi bėgti nuo tuštybių mugės. Su kvaila moterimi galima porą sakinių suregzti apie orą, pagirti suknelę, bet daugiau nėra apie ką šnekėti.
Vidinis intelektas labai svarbu. Jį lemia šeima, auklėjimas.
Laima yra tėvo vaikas – augo spartietiškai. Tvirta, konkreti, praktiška. Vyriško būdo. Gali purkštauti nepurkštavęs, vis tiek bus taip, kaip ji nori.
Nors iš tikrųjų Laima moteriškumo turi daug. Jei sugebi atskleisti jos vidinį pasaulį, supranti, kad lobį atradai.
Aš spontaniškesnis. Bet norint šeimoje išlaikyti darną, galima ir pašūkauti, išsilieti. Neprotinga slėpti emocijų ir apsimesti tuo, kuo nesi.
Gyvendamas santuokoje išmokau kantrybės, pakantumo, dėmesingumo, atlaidumo.
Kaip palepinu žmoną? Visko būna. Ir staigmenų prigalvoju, ir vakarienę ištaisau, ir draugų prikviečiu.
Mes su žmona konkuruojame virtuvėje. Tik, skirtingai nei Laima, kuri puikiai ruošia valgį, bet nemėgsta sukiotis prie viryklės, labai mėgstu gaminti maistą.
Vyriausias sūnus Dominykas turi šeimą ir du vaikus. Matydamas, kaip sūnus gražiai ir pagarbiai bendrauja su savo žmona, galvoju, kad tai ir mano nuopelnas.
Neseniai atšvenčiau 50 metų jubiliejų. Pagalvojau, kad mano gyvenimas būtų buvęs puikus, jei ne liga.
Teko išbraukti devynerius metus metus, nuolat jaučiau virš galvos kabančią grėsmę. Tuo laiku stengiausi galvoti pozityviai, neap-krauti artimųjų slogiomis nuotaikomis, bet nuo įkyrių minčių sunku pabėgti.
Negaliu skristi lėktuvu, mano imunitetas nusilpęs. Vos tik paskraidau, iškart peršalu, pakyla temperatūra. Bet, ačiū Dievui, kovo mėnesį vėžio rodikliai buvo neigiami.
Kol lėktuvais neskraidau, maluosi po Lietuvą, žvejoju. Laima mane išleidžia savaitei pabūti vyriškoje kompanijoje.
