„Nors A.Brazauskas nesitapatino su Sąjūdžio taktika ir strategija, tačiau pajutęs, kad Lietuva eina Nepriklausomybės link, užėmė tokią poziciją, kuri padėtų jai tai pasiekti, - sako A.Kulakauskas. - Jei jis būtų užėmęs kokią kitą poziciją, 1990-1991 metai būtų žymiai komplikuotesni“.
Antrasis vaidmuo, anot A.Kulakausko, susijęs su pirmuoju, yra A.Brazausko tapimas Lietuvos prezidentu. „Po dvejų Nepriklausomybės metų, kai žmonės buvo pradėję nusivilti valdžioje esančiu Sąjūdžiu, jis tapo pirmuoju prezidentu. Klaida tai buvo ar ne, tačiau A.Brazausko išrinkimas prezidentu reiškė, kad ši jo pozicija atitiko daugumos Lietuvos piliečių nuostatą“, - teigė istorikas.
Anot A.Kulakausko, per paskutinius 20 metų A.Brazauskas kartu Vytautu Landsbergiu yra svarbiausios Lietuvos istorinės figūros, kurios įeina ir į pasaulio istoriją.
Signataras Mečys Laurinkus prisimena įtampą, kuri tvyrojo tarp Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos, kuri atskilo nuo Maskvos:
"A.Brazauskas visada buvo valdžioje ir turėjo lemiamą žodį. Nepriklausomybė buvo dramatiškas gimimas su visais gamtai būdingais elementais. Natūralus procesas. Kiekviena pusė turėjo savo vaidmenį šioje dramoje, kurių neįmanoma išbraukti. Pati ryškiausia A.Brazausko savybė - gebėjimas santūriai reaguoti. Laiku, kai įtampos labai daug, ši savybė labai svarbi, norint susitarti, rasti sprendimą.
A.Brazauskas mokėjo amortizuoti aštrius pareiškimus ir augančią įtampą. Sąjūdžio veikėjai buvo skirtingų nuomonių apie LKP, bet aš jaučiau, kad be A.Brazausko vadovaujamos jėgos paramos Lietuvai bus labai sunku. Pats A.Brazauskas sugebėjo nuryti ne vieną karčią piliulę per šią valstybės gimimo dramą".
Gediminas Kirkilas pasakoja, kad greta A.Brazausko dirbo 20 metų ir galėjo daugybę kartų įsitikinti lyderio savybėmis ir talentu.
"Tai didžiausia netektis pirmiausia Lietuvai. Netekom didžiausio šių modernių laikų Lietuvos politiko. A.Brazauskas visada sugebėdavo išlaikyti sunkiausią egzaminą. O tokių buvo ne vienas nuo pats Lietuvos Nepriklausomybės aušros. Pakelti iššūkius jam padėjo tvirtas charakteris, stiprybės jam suteikė šeimos istorija, išgyventi laikai.
Jis buvo tikras Lietuvos patriotas. Priimdamas sprendimus A.Brazauskas neskubėdavo, surinkdavo informaciją, ilgai svarstydavo. O sėkme nesigirdavo, nemėgo didžiuotis pasiekimais, kurie neretai buvo paskiriami kam nors kitam, pamirštamas jo indėlis. Jis buvo jautrus, nes labai išgyvendavo, kad jo sprendimas gali pakenkti, nepasiteisinti".
Politologas Raimundas Lopata teigia, kad be A.Brazausko neįsivaizduojamas Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Jis prisimena, kaip prezidentas skaitė paskaitą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
„Pasiklausyti A.Brazausko į auditoriją ateidavo ne tik politikos mokslų studentai, bet ir medikai, teisininkai, - sako R.Lopata. - Civilizuotame pasaulyje yra normalu, kai paskaitos politikos mokslų studentams skaito buvę prezidentai, aukšti valstybės vadovai, sukaupę unikalią patirtį ir turintys savo matymą. Tai net garbė universitetui. A.Brazauskas prieš jaunimą jautėsi gerai, kaip ir visur. Studentai inicijavo diskusiją apie daug atsiliepimų sukėlusią paskaitą. Diskusijoje dalyvavo pats A.Brazauskas.
Lietuvos politikoje ilgą laiką buvo matomos dvi svarstyklių lėkštės - V.Landsbergis ir A.Brazauskas. A.Brazauskas pasitraukė iš politikos, o V.Landsbergis išvyko į Europos Parlamentą. Atrodė, kad baigėsi ištisa politikos epocha, kuri laikėsi ant šitų dviejų asmenybių pečių. Kai A.Brazauskas pasitraukė, socialdemokratams iškilo daug nelengvų užduočių.
Juk A.Brazauskas turėjo įtakos net nebūdamas poste. Jis buvo tvirtas lyderis ir, nors dažnai kyla diskusijų, iš tikro sugebėdavo savo ryžtingais veiksmais garantuoti stabilumą valstybėje. Nors jis padarė klaidų, bet jas pripažino“.
Lrytas.lt perspausdina žurnalisto Artūro Pučėtos įspūdžius iš 2007 metų vasario 7 dieną vykusios A.Brazausko paskaitos.
***
Diplomatų kalvėje - A.Brazausko dumplės
Į Juozapo Šveiko auditoriją Vilniaus universiteto studentai žengė nedrąsiai, bet išsyk būriu. Pirmi auditorijos suolai liko neužimti – niekas nenorėjo sėdėti greta dėstytojo. Lyg jis būtų griežtas, veriantis žvilgsniu, keliantis šiurpą.
Prieš pirmąją savo paskaitą Vilniaus universitete Algirdas Brazauskas neslėpė jaudulio. “Juk aš irgi buvau studentas, kaip ir jūs”, - prisiminė savo jaunystės metus Kauno politechnikos institute prezidentas. Trečiadienį A.Brazauskas pats atsikando dėstytojo duonos.
Paskaitą iš kurso „Politikos formavimo procesas Lietuvoje“ jis pradėjo nuo išsamaus pasakojimo apie save. “Tai, ką pasakoju, jums yra istorija, o man – realybė”, - konstatavo buvęs Lietuvos premjeras. Kiekvieną dėstytojo krustelėjimą akimis įdėmiai sekė būrelis studentų, pasirinkę A.Brazausko paskaitą, kaip laisvąjį dalyką.
Anot klausytojų, užsirašyti į paskaitą reikėjo dar rudenį ir greitai, nes 30 žmonių sąrašas studentų pavardėmis buvo užpildytas akimirksniu. Pasiklausyti A.Brazausko pasakojimų nusprendė ne tik politikos mokslus kremtantys jaunuoliai, bet ir keli fizikai. “Gyva istorija”, - šnabždėjosi jie tarpusavyje, kai A.Brazauskas ėmė pasakoti apie savo kelią į didžiąją politiką.
Tikėjausi, kad nedidelė auditorija, kurios sienos nukabinėtos “Dviračio žinių” personažų nuotraukomis, užsikimš nuo studentų, tačiau susirinko vos daugiau negu pusė – keli suolai, stovėję priešais dėstytojo tribūną, liko tušti. “Galbūt dar ne visi atsigavo po atostogų”, - spėliojo studentai.
Pasidalyti žiniomis su studentais prezidentą pakvietė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata.
Iš pradžių atrodęs santūrus, rimtas ir kiek susikaustęs, A.Brazauskas greitai pajuto, kad jaunimas jo įdėmiai klausosi. Todėl netrukus politiko veide pasirodė šypsena, greitai perskaitęs kurso turinį jis nusiėmė akinius ir pasinėrė į prisiminumus apie laikus, kai ištisas dienas praleisdavo su guminiais batais klampodamas po strateginių Lietuvos objektų statybvietes.
“Tuomet madoj buvo inžinieriaus hidrotechniko specialybė. Studijų metais susipažinau su puikiais žmonėmis. Vėliau mes visi buvome išsklaidyti po visą Sovietų Sąjungą. Tačiau vis tiek vieni kitų nepamirštame, rengiame susitikimus. Štai pernai atšventėme 50 metų studijų baigimo sukaktį”, - apie savo kartą kalbėjo A.Brazauskas.
Studentus jis tikino, kad ilgamečiai ryšiai vis dar tvirti. “Jeigu norėsite daugiau sužinoti apie vieną ar kitą įvykį, politinį procesą, galiu pakviesti tikrai kompetentingus specialistus, kurie tuo metu ar dabar sprendžia jums rūpimus klausimus”, - sakė dėstytojas.
Jis teigė, kad su studentais dalysis ne tik pasiekimais, bet ir klaidomis. “Lietuvos valdžia ne kartą turėjo priimti sudėtingus sprendimus. Nepriklausomybės pradžioj buvo tragiškas žemės ūkiui perėjimas į rinkos ekonomiką, didelių įmonių griūtis, kai nukentėjo daugybė žmonių. Vėliau mes ėjom į Europos Sąjungą. Ją pasiekėme gan greitai, bet neseniai patyrėme nesėkmę dėl euro, ir to nereikia slėpti”, - teigė A.Brazauskas.
Pasak 74 metų dėstytojo, pasirinkę jo kursą studentai išgirs apie praktinę politikos veiksmų pusę, Lietuvos balansavimą tarp Rytų ir Vakarų – išstojimą iš Sovietų Sąjungos ir integraciją į Europos Sąjungą. Taip pat jis pažadėjo, kad nekalbės apie jokias intrigas, politikų asmeninius konfliktus ar gandus.
Pirmoje paskaitoje A.Brazauskas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiams, gyvai pasakojo apie šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke ir Katedros aikštėje. Nepamiršo ir įtampos kupinų minučių Michailo Gorbačiovo kabinete, “kai vaikai per naktį laukdavo prie vartų, bijodami, kad galiu iš Maskvos ir negrįžt”.
Kai nuo įvairių pasakojimo posūkių studentai sulaikė kvapą, dėstytojas nuramino: “Aš kalbu be heroizmo” ir papasakojo, kaip M.Gorbačiovui įteikė į rusų kalbą išverstą “Tautišką giesmę”. Apie Sovietų Sąjungos vadovą, A.Brazauskas kalbėjo pagarbiai. “Jis norėjo labai daug, bet neturėjo įrankių. Įrankiai buvo pasenę tokiai operacijai. Juk politbiuras buvo grynas naftalinas”, - vaizdingą palyginimą mestelėjo prezidentas.
Kalbėdamas apie atmintin įsirėžusias susitikimus ir kalbas, kurias teko sakyti prieš ošiančią trispalvių jūrą, politikas vėl ėmė jaudintis – tai išdavė jo platūs rankų mostai. Tačiau pasakotojas sugebėjo susitvardyti - rankomis įsikibo į tribūną ir apibendrindamas teištarė: “Tai buvo prieš daug metų”.
