300 puslapių knygoje „Vakar, šiandien, rytoj. Mano gyvenimas“ (Ieri, oggi, domani. La mia vita) S.Loren pateikia „atsiminimų skrynelę“ su senomis nuotraukomis, laiškais ir rašteliais iš tokių žmonių kaip Cary Grantas, Frankas Sinatra, Audrey Hepburn ir Richardas Burtonas, jau nekalbant apie giminingą sielą – italą Marcello Mastroianni.
Knygoje nemažai pikantiškų istorijų, pavyzdžiui, apie tai, kaip ji rūsčiu žvilgsniu sustabdė rankoms laisvę davusį Marloną Brando ir kaip C.Grantas pasiūlė jiems melstis, kad jie galėtų priimti teisingą sprendimą, kai filmavimo aikštelėje įsimylėjo vienas kitą.
Aktorė, pasakodama apie tai, kaip iš nesantuokinės Pietų Italijos mergiūkštės tapo viena žavingiausių kino žvaigždžių, rašo ir apie daugelį garsiausių pastarųjų 60 metų kino aktorių.
Knyga pavadinta pagal 963 metų trijų dalių komediją „Vakar, šiandien, rytoj“ (Ieri, oggi, domani), kurią režisavo kino meistras Vittorio De Sica ir kurioje ji suvaidino tris skirtingus vaidmenis. „Rytojaus“ dalimi ji, regis, nori pasakyti, kad jos karjera dar nesibaigė. Naujausias jos filmas – Jeano Cocteau „Žmogaus balso“ (La Voix humaine) adaptacija – buvo išleistas šiais metais.
Kaskart, kai S.Loren mini kokį jubiliejų, tai tampa kone nacionaliniu įvykiu, iš dalies primenančiu tai, kad tie klestėjimo laikai, kuriuos ji įkūnijo savo šlovės viršūnėje, praėjo.
Viena televizija visą savaitę rodė tik S.Loren filmus, taip pagerbdama moterį, kuri pelnė du „Oskarus“, pirmąjį iš jų – 1961 metais, už tragišką motinos karo metais vaidmenį V.de Sicos neorealizmo klasika tapusioje juostoje „Čočarė“.
Rengiamos nuotraukų parodos ir apvaliojo stalo diskusijos apie nepaprastą skurdžios paauglės iškilimą į pasaulinės šlovės viršūnę, kai ją atrado kino prodiuseris, kuris ją vėliau vedė ir pavertė, pasak vieno kritiko, geriausiu Italijos eksportu po makaronų.
Tačiau, kaip rodo naujoji knyga, už tų kerinčių žalių akių ir šilkinės kapučino spalvos odos slypėjo plieninė valia ir išskirtinis talentas.
Jos neblėstantis, kerintis žavesys buvo toks, kad vienas katalikų kardinolas prieš kelerius metus pajuokavo, kad nors klonavimas etine prasme yra blogis, išimtį būtų galima padaryti S.Loren.
NUO „DANTŲ KRAPŠTUKO“ IKI DEIVĖS
Knyga prasideda nuo to, kaip S.Loren neseniai per Kalėdas savo namuose Šveicarijoje ruošia vakarienę dviem savo sūnums ir keturiems vaikaičiams. Ji nueina į miegamąjį atidaryti „paslapčių skrynelės“ ir pradeda savo nuostabų pasakojimą.
Sofia Scicolone, kuri vėliau perrašė vardą su „ph“ ir susigalvojo sceninį slapyvardį Loren, gimė Romoje 1934 metų rugsėjo 20 dieną. Jos motina buvo nevilties apimta aktorė, kurią jos meilužis atsisakė vesti.
Sofia augo Pocuolyje, skurdžiame miestelyje netoli Neapolio, ir, kaip prisimena, Antrojo pasaulinio karo metais maldaudavo maisto iš amerikiečių karių. Ji buvo tokia liesa, kad turėjo pravardę „stuzzicadenti“ („dantų krapštukas“).
Motina ją išsivežė į Romą, kur kažkiek užsidirbdavo iš jų abiejų pozavimo bulvariniams žurnalams ir grožio konkursuose laimėtų prizų.
Per vieną grožio konkursą 6-ojo dešimtmečio pradžioje S.Loren pastebėjo Carlo Ponti, kuris gavo jai pirmuosius vaidmenis ir visą tolesnį jos gyvenimą buvo pagrindinis jos karjeros architektas. Ji ir C.Ponti, kuris mirė 2007 metais, sulaukęs 94-erių, santuokoje išgyveno penkis dešimtmečius.
Knygoje aktorė aprašo savo santykius su keliais garsiais vyrais ir atskleidžia, kaip nutraukė B.Brando meilinimąsi, kai jiedu filmavosi 1967 metų juostoje „Grafienė iš Honkongo“ (A Countess from Hong Kong).
„Staiga jis uždėjo ant manęs rankas. Visa rami atsisukau ir sušnypščiau jam į veidą, tarsi ne taip paglostyta katė, ir išrėžiau: „Daugiau niekada nedrįsk to daryti. Niekada!“, – rašo aktorė. – Kai savo žvilgsniu tryniau jį į dulkes, jis atrodė mažas, bejėgis, kone savo paties reputacijos auka. Jis to daugiau niekada nedarė, bet po to buvo labai sunku su juo dirbti“.
C.Grantas buvo visai kita istorija. Abu aktoriai 1956 metais įsimylėjo vienas kitą. Sophiai buvo vos 22-eji ir ji jau buvo romantiškai susijusi su savo būsimuoju vyru C.Ponti. C.Grantui buvo 52-eji, jis gyveno trečioje santuokoje.
Jis paprašė tekėti už jo, kai jie filmavosi juostoje „Išdidumas ir aistra“ (The Pride and the Passion), ir knygoje yra jo meilės laiškelių nuotraukų. Viename jų rašoma: „Atleisk man, brangi mergaite. Per daug tave spaudžiu. Melskis – aš darysiu tą patį – iki kitos savaitės. Viso, Sophia. Cary“.
Žodį „malda“ savo laiškeliuose C.Grantas, kuris mirė 1986 metais, pavartojo ne kartą. Kitame raštelyje rašoma: „Tu būsi mano maldose. Jei galvosi ir melsiesi su manimi, dėl to paties dalyko ir tikslo, viskas bus gerai ir gyvenimas bus geras“.
S.Loren taip pat aprašo 17 dienų, kurias 1982 metais praleido Italijos kalėjime pagal susitarimą su kaltintojais dėl nepateiktos pajamų deklaracijos. Tuo metu ji dėl to kaltino savo finansininką.
Knygą Italijoje išleido „Rizzoli“, o gruodį Jungtinėse Valstijose ją angliškai turi išleisti „Atria Books“ – „Simon and Schuster“ padalinys.
