Rugpjūčio 3 dieną kino ekranuose pasirodžiusiame filme „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ J.Žiogaitė-Butkienė atliko drąsios, impulsyvios ir pašėlusios Gretos vaidmenį.
Panevėžio teatro „Menas“ aktorei filmavimo laikotarpis buvo nelengvas, mat ji neseniai buvo pagimdžiusi dukterį Ulą.
Kol naktis jauna moteris dažniausiai leisdavo filmavimo aikštelėje, kūdikiu rūpindavosi jo tėvas – to paties teatro aktorius Arnas Butkus.
J.Žiogaitė-Butkienė televizijos žiūrovams gerai pažįstama iš tokių serialų kaip „Moterys meluoja geriau“ ir „Rezidentai“.
– Papasakokite apie savo heroję Gretą. Ar ji jums artima?
– Tai gyvenime pasimetusi mergina, nelabai suvokianti, ko jai reikia. Todėl ir tapo ekscentriška.
Kiekvienas personažas turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Filmo pradžioje Greta atskleidžia daugiau neigiamų bruožų, bet vėliau keičiasi, atsiranda kitokių charakterio spalvų.
Gyvenime nesu buvusi savo herojės kailyje, bet panašių charakterio savybių turiu. Manau, kiekviena moteris galėtų Gretoje atrasti dalį savęs.
– Kaip ruošėtės vaidmeniui? Ar reikėjo filmavimo aikštelėje iš esmės pasikeiti?
– Nelabai ruošiausi. Esu šviežiai iškepta mama. Kai sulaukiau pasiūlymo vaidinti, dukrytei buvo vos keturi mėnesiai, todėl apie personažą galvoti pradėjau likus savaitei iki filmavimo.
Tiesą sakant, atsidaviau į režisieriaus Andriaus Žiurausko rankas, o jis suklijavo Gretą iš įvairiausių epizodų.
Filmavimo aikštelėje fiziškai pasikeisti nereikėjo. Pokyčiai buvo vidiniai, nes teko įkūnyti neeilinę moterį. Tokių moterų kaip Greta, manau, nėra labai daug, o kine tokia gal pirmoji.
Kurti šį personažą buvo sudėtinga. Iš pradžių man atrodė, kad apskritai nepavyks.
Po pirmų filmavimo pamainų grįždavau namo ir panirdavau į labai įtemptus ir rimtus apmąstymus. Atrodė, kad vis dar kažkas ne taip.
Tačiau laikui bėgant ir teatre, ir televizijoje, ir kine pavyksta susidraugauti su personažu.
– Filmavimo aikštelėje jums tekdavo būti impulsyviai, pašėlusiai, o grįžusios namo laukdavo kūdikis, kuriam reikia ramybės ir švelnumo. Ar lengvai pavykdavo pabėgti nuo vaidmens?
– Lengvai. Vos pagalvoji apie savo vaiką ar jį pamatai, vaidmuo akimirksniu lieka už durų. Tada pasineri į visai kitus rūpesčius. Dukrytė man lengvai atverdavo duris į realybę.
– Ar nebuvo sudėtinga derinti vaidybą ir kūdikio auginimą?
– Jeigu labai nori, viskas įmanoma. Tai buvo mano debiutas kine. Kai gavau tokį pasiūlymą, labai apsidžiaugiau, nes norėjau įsiamžinti vaidybiniame filme.
Vis dėlto pasakyti „taip“ nebuvo lengva. Su vyru ilgokai svarstėme, ar imtis šito projekto. Bijojau, kad nenukentėtų vaiko interesai.
Kadangi vyro dienotvarkė susidėliojo puikiai, nutarėme, kad jis gali mane mėnesiui išleisti į filmavimus.
– Sakėte, kad tai pirmoji jūsų patirtis kine. Kuo skiriasi filmavimasis seriale ir filme?
– Panašaus personažo į Gretą nebuvau kūrusi. Ji skiriasi nuo visų mano herojų ir serialuose, ir teatre.
Be to, vaidybiniame filme visai kitas tempas. Kadangi mano vaidmuo yra vienas pagrindinių, turėjau filmuotis beveik kiekviename epizode.
Filmavimo aikštelėje aplink aktorius šokinėjo begalė žmonių. Tokiame projekte kur kas rimtesnis pasirengimas, dirba daug didesnė komanda.
Daugiau kaip pusė filmo scenų buvo nufilmuota naktį lauke. Tuomet spaudė didesnis nei 20 laipsnių šaltis. Jau vien dėl to ta patirtis neišdildoma.
Niekada nepamiršiu, kaip trečią valandą ryto gulėjau vidury gatvės ant asfalto. Spaudė stingdantis šaltis. Serialuose to patirti neteko.
– O daugiau ekstremalių nuotykių patyrėte?
– Itin ekstremalių potyrių teko kolegai Nerijui Gadliauskui – reikėjo šokti į eketę.
Man, ačiū Dievui, nereikėjo, bet ir ant asfalto naktį nebuvo malonu gulėti. Prieš pradedant filmuoti tą sceną žiūrėdavau į suledėjusią žemę, iš burnos eidavo karštas garas ir galvodavau, kad negulsiu. Suvokiau, kad jeigu peršalčiau ir gaučiau, pavyzdžiui, krūtų uždegimą, nebegalėčiau maitinti dukrytės. Bet vos tik režisierius pasakydavo „filmuojam“, instinktyviai atsiguldavau.
Tokių situacijų buvo daug. Šaltomis naktimis norėjosi šiltos arbatos ir į lovą, bet reikėjo iki galo padaryti savo darbą. Todėl galiu pasakyti, kad sunku buvo ne emociškai, o fiziškai.
– O kaip filmuodamasi maitindavote dukrą? Ar vyras atveždavo ją į filmavimo aikštelę?
– Aš pieną nutraukdavau, o vyras dukrytę maitindavo iš buteliuko. Per filmavimą mes visi gyvenome Vilniuje. Aš filmuodavausi, o vyras būdavo su vaiku ir laukdavo manęs.
– Ką norėtumėte pasakyti savo vaidmeniu?
– Tokių moterų kaip Greta yra ne viena. Tokiomis virstama po sudėtingų išgyvenimų, kurie sulaužo, priploja prie žemės ir drastiškai pakeičia charakterį.
Greta pasirinko ekscentriškos moters kaukę. Kita vertus, jai reikėjo tokio žmogaus kaip Robertas, kad vėl galėtų tapti savimi.
Kalbėdama apie tokias moteris aš prisimenu posakį: „Jeigu visada darysi taip, kaip visada, tai visada gausi tą patį, ką ir visada.“ Palinkėčiau gyvenimo sugniuždytoms moterims nedaryti kaip visada ir ieškoti kitų kelių.
– Ką šiuo metu veikiate?
– Mėgaujuosi motinyste ir vasara. Kartu su vyru atostogaujame, važinėjame pas gimines ir draugus Lietuvoje.
Dukrytei jau devyni mėnesiai. Ji elgiasi kaip tikra aktorė ir moka išsireikalauti visko, ko nori.
– Gal Ula pasuks mamos ir tėčio pėdomis?
– Tikėkimės, kad ne, bet viskas bus jos valioje.
