Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
1993 m. vasario 13 d., Adelaidė
Po beveik dviejų parų, praleistų kelionėje, sėkmingai atvykau į Adelaidę. Nuo skrydžių ir persėdimų vis dar negaliu atsigauti. Kaip metų laikai pro akis pralėkė didieji Vakarų ir Rytų oro uostai: Helsinkis – Bankokas – Singapūras – Adelaidė.
Helsinkyje grožėjausi blizgančiu Vakarų pasauliu – spindinčia oro uosto sale, pasitempusiais dalykiškais vyrais, elegantiškomis moterimis, jaunomis poromis, keliaujančiomis su mažais vaikais. Visi iš Helsinkio skridę keleiviai išlipo Bankoke. Nenuostabu, juk Tailandas yra Europos turistų ir turtingų pagyvenusių vyrų mėgstama šalis.
Singapūro oro uoste ilgai laukiau lėktuvo į Australiją. Šis oro uostas prabangos viršūnė – visur švara, tvarka, auga egzotiškos gėlės, čiurlena fontanai, kviečia turtingos parduotuvės. Gėrėjausi pro šalį plaukiančiu spalvingu Rytų pasauliu: moterimis su sariais, vyrais su tiurbanais, japonais su fotoaparatais. Ėjo ir ėjo įvairiausios tautos: kiniečiai, indai, afrikiečiai, arabai. Atrodo, kad keliauja visas pasaulis. Sėdėjau ir gailėjausi, kad mano šeima nemato šitokio pasaulio Babilono.
Taip besėdint mane apklausė viešosios nuomonės tyrimo agentas. Jis domėjosi, ką būtų galima patobulinti keleivių aptarnavimo sferoje. Agentas nežinojo, kad prieš keletą dienų Vilniuje, mylimoje saldumynų parduotuvėje „Svajonė“ gėriau kavą iš grandine pririšto puoduko ir valgiau saldainius „Dykuma“, turėjusius atstoti deficitinius „Karakumus“.
Lėktuvui nusileidus Adelaidėje nerimą sukėlė Muitinės tarnyba, pareikalavusi deklaruoti neleistinus įvežti daiktus. Teko paaukoti medų ir džiovintus baravykus. Rūkytos dešros rinkę vis tik užslėpiau rankinėje. Vėliau Stepas ja labai džiaugėsi ir visiems gyrėsi, kad gavo pauostyti tėviškės kvapo.
1993 m. vasario 21 d., Adelaidė
Su Pietų Australijos švietimo departamento atstove suderinome stažuotės planą ir mokyklas, kuriose lankysiuosi. Jos nuomone, man labiausiai praverstų stebėti pamokas emigrantų mokyklose, kurios padeda adaptuotis ir išmokti anglų kalbą atvykėlių, daugiausiai iš Azijos šalių, vaikams.
Mokslas čia yra paprastesnis, lankstesnis, orientuotas į praktiškus dalykus. Per kalbos pamokas vaikai vedami į muziejus, sporto sales, parduotuves, gamyklas. Po to rašo rašinius. Per matematikos pamokas mokiniai mokomi tvarkyti šeimos biudžetą, apskaičiuoti išlaidas namo statybai, akcijų dividendus ir kita. Mokiniai suvokia, kad mokosi sau ir gyvenimui, o ne pažymiui. Labai patiko, kad mokyklose visi dėvi uniformas, kiekvienoje mokykloje jos skirtingos. Mokytojai per pertraukas nekalba apie mokinius ir politiką, neaptarinėja kolegų. Negirdėjau nieko skundžiantis, dejuojant, verkšlenant.
1993 m. balandžio 15 d., Victor Harbor
Kokie gi tie australai? Vietiniai gyventojai yra aborigenai. Tačiau jų Australijoje mažuma – tik apie 1 proc. Kaip žinia, Australija buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Pirmieji kolonistai - kaliniai bei jų prižiūrėtojai - čia atvyko 1788 metais. Ilgainiui į Australiją suplūdo geresnio gyvenimo ieškotojai iš kitų Europos ir Azijos šalių. Tipišku australu galima vadinti aukštesnio nei vidutinio ūgio, šviesiaplaukį, pailgaveidį britų ar airių palikuonį.
Australai labai mandagūs. Šimtus kartų per dieną išgirsi „prašau“, „atsiprašau“, „ačiū“. Kartais pagalvoju, ar jie išliktų tokie pat mandagūs jeigu jiems, kaip mums, tektų it silkėms važinėti autobusuose, ar grumdytis parduotuvių eilėse.
1993 m. birželio 20 d., Coober Pedy
Prasidėjo žiema, čia ji būna be sniego ir šalčių. Oras atvėso, dažnai lyja. Namuose ir mokyklose įjungti šildytuvai. Vakar iš Alice Springs‘o atvažiavo Stepo duktė Laima, įveikusi 1500 km per dvylika valandų. Tėvui pagyrus šaunią vairuotoją, ši nusijuokė ir pasakė, kad galėjo atvažiuoti dar greičiau, jeigu nebūtų sutrukdžiusios pelės. Migruojančių pelių orda užėmė kelis greitkelio kilometrus ir jai teko laukti.
Savaitei su Laima leidžiamės į kelionę po centrinę Australiją. Pro akis slenka raudona dykuma, praskrenda išbaidytos galos - vietiniai paukščiai rožinėmis krūtinėlėmis, tolumoje suboluoja druskingasis Eyre‘o ežeras, didžiausias Australijoje.
Atvykstame į Coober Pedy, opalų kasimo ir apdorojimo sostinę, esančią dykumoje. Vasarą čia tvyro nepakeliamas 54 laipsnių karštis. Todėl žmonės gyvena buvusiose opalų kasimo šachtose įrengtuose būstuose. Po žeme įruošta ir vienintelė tokia pasaulyje ortodoksų bažnyčia, parduotuvės, kitos įstaigos. Juvelyrikos parduotuvėse galima nusipirkti įstabaus grožio įvairių spalvų ir dydžio opalo papuošalų.
Opalai čia kasami nuo 1915 metų. Galima pabandyti opalų išsikasti pačiam - tereikia išsinuomoti gabalą žemės ir techniką. Už miestelio stūkso šimtai išraustų žemės kauburių, ten daugybė žmonių bandė laimę. Mes nenuomojame nei žemės, nei technikos: prisirenkame prie juvelyrikos parduotuvės paskleistų opalo uolienų gabaliukų, o atminčiai nusiperku mažyčius baltus opalo auskarus.
1993 m. birželio 24 d., Alice Springs
Artėjame link Ayers Rock‘o uolos. Iki jos dar toli, ieškosime nakvynės turistiniame Yularos miestelyje. Numetę kuprines kukliame motelio kambaryje, einame į spindintį, prabangų restoraną, kokius esu mačiusi tik amerikietiškuose filmuose. Mus pasitinka net keli žmonės - durininkas pagarbiai atidaro duris, jaunas padavėjas prišoka ir mandagiai nuvelka striukes, trečias padavėjas atneša meniu. Restorane esame įtartinai vienos. Kai atsiverčiame meniu, klausimas „kodėl“ nebekyla. Mūsų biudžetas leidžia užsisakyti tik arbatos. Kai reikia atsiskaityti, šokinėję aplink mus padavėjai ilgai nesirodo – mes nepateisinome jų lūkesčių.
Rytas išaušo gaivus ir spindintis. Keliaujame prie tolumoje stūksančios neaiškios kilmės didžiulės uolos - Ayres Rock‘o. Vakaro šviesoje ji buvo violetinė, dabar - auksinė, o dieną tampa rudai raudonos spalvos. Aborigenams ši uola dievų buveinė ir šventų ritualų vieta, turinti aborigenišką pavadinimą Uluru. Jiems labai nepatinka, kad baltieji ropščiasi ant jų šventovės. Gink Dieve, namo negalima parsivežti nei gabaliuko uolos, kitaip užsitrauksi nelaimę. Daugelis iš taip dariusių vėliau siuntė uolų gabalus atgal, nes užpuolusios bėdos.
Norint apeiti uolą tektų įveikti 9 kilometrus. Joje yra įdomių įdubų ir urvų išpieštų aborigenų ženklais. Uola paslaptinga, apipinta istorijomis ir legendomis. Prieš keletą metų visą Australiją sukrėtė prie uolos dingęs kūdikis. Jauna šeima iškylavo, gamino valgį ant laužo ir ruošėsi nakvynei palapinėje, kai pastebėjo, kad iš vežimėlio dingo vaikas. Buvo įtariami ir vietiniai gyventojai aborigenai, ir laukiniai šunys dingai, bet vaiko pėdsakų aptikti taip ir nepavyko.
Daugelis prie uolos atvykusių turistų bando užkopti į viršūnę. Kad būtų lengviau lipti, yra įtaisyta tvirta grandinė. Ant uolos viršaus pučia stiprus vėjas. Priešais driekiasi neaprėpiama raudona dykuma, paskendusi spinifeksų, nereiklių augalų, jūroje. Apima lengvumo jausmas ir jaudulys, kad gali matyti ir grožėtis unikalia Australijos gamta ir lankytis šioje mistinėje vietoje.
1993 m. liepos 15 d., Kengūrų sala
„Rytas išaušo nuostabus, be menkiausio vėjelio. Virš mėlynų įlankos vandenų ritinėjosi saulė. Diena bus karšta, bet dabar gaivu ir gera. Treliavo triukšmadarės ilgauodegės papūgos, bubeno juodosios kuravangos, balsų kakofoniją papildė tarškiosios kukabūros“ Šitaip gražiai rytą Australijoje ir jos garsus aprašė Dorothy Eden romane „Jarabio vynuogynai“.
Australijos gyvūnija ir augmenija unikali. Čia gyvena tokios rūšys, kurių nėra kitose pasaulio šalyse – kengūros, koalos, ančiasnapiai, echidnos, australiškieji stručiai – emu.
Paukštis emu yra vienas iš australiškosios gyvūnijos simbolių ir puikuojasi Australijos herbe šalia kengūros. Jis užima svarbią vietą aborigenų mitologijoje. Pasak vienos legendos, Saulė atsirado sviedus į dangų emu kiaušinį. Kengūros parkuose drąsiai ima maistą iš rankų. Tačiau laukinėje gamtoje prie jų geriau nesiartinti, jos gali sužeisti. Priėdę eukaliptų lapų ir apsvaigę nuo eterinių aliejų, eukaliptuose miega mieli meškiukai - koalos.
Vakar grįžau iš kelionės po Kengūrų salą, kuri yra augalų ir gyvūnų rezervatas. Norint į ją patekti, iš Cape Jarvy per jūrą teko keltis keltu. Dar vienas nepatirtas įspūdis – jūros liga. Nedidelį keltą bangos svaidė tarsi šapą. Sugulę didžiulėje kajutėje ant grindų visi keleiviai meldėsi, kad kelionė baigtųsi sėkmingai. Suvokiau, kad pasitraukti ar išlipti nėra kur – aplink vanduo. Galiausiai pasiekėme salą. Į nakvynės vietą vykome pirmykštę gamtą primenančiu mišku, panašiu į zoologijos sodą be tvorų - automobilio šviesos išryškino baltus eukaliptų kamienus, medžių šakas apsikabinusias koalas, daugybę žvitriai lakstančių kengūrų, volabių ir kitų nematytų žvėrelių.
1993 m. rugsėjo 18 d., Melburnas
Lietuva palyginus su Australija yra kaip parkas. Čia viskas žinoma, ištyrinėta, saugu. Australijos gamta laukinė, neaprėpiama, pavojinga, reikalaujanti atsargumo. Čia įprasta, kad žmogus susiruošęs į tolimą kelionę per dykumą, praneša artimiesiems kada iškeliaus ir kur bus konkrečiu laiku. Girdėjau daug istorijų apie iš greitkelio išklydusius vienišus turistus amžiams likusius dykumoje, nes neturėjo vandens, maisto ir ryšio.
Kengūrų saloje teko matyti įstabių vandenyno skalaujamų krantų, ant kurių yra perspėjantys užrašai apie bangų pavojų. Net plaukiojant paženklintame pliaže neapleidžia jausmas, kad vandeny tūno ryklys pasiruošęs čiupti už kojos. Rykliai yra dažni iškylautojų priešai. Laikraščiai mirga nuo pranešimų apie sudraskytus žvejus mėgėjus, nardytojus ar plaukikus atsidūrusius netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
Kengūrų saloje mažą gamtos išdaigą patyriau savo kailiu. Vaikščiodama po slėnį staiga pajutau, kad negaliu ištraukti kojų, vieną traukiu, kita klimpsta dar giliau. Bendražygiai, supratę kad juokai menki, puolė manęs gelbėti. Klampus smėlis, atsiradęs išdžiuvusio upelio vagoje įvarė baimės mums visiems.
1993 m. spalio 5 d., Adelaidė
Australijos sostinė Kanbera. Miestas specialiai pastatytas būti sostine. Didieji Australijos miestai Sidnėjus, Melburnas, Adelaidė, Brisbanas, Pertas įsikūrę ant vandenyno kranto yra erdvūs, šiuolaikiški, švarūs. Stebina plačios gatvės, daugybė parkų bei žalių zonų, milžiniški stadionai. Europai būdingų senamiesčių čia nėra, nes šalis jauna, be to, senieji pastatai buvo griaunami juos keičiant naujais.
Adelaidę pažįstu geriausiai. Vos atvykusią Stepas nusivedė mane į „Woolworth“ parduotuvę. Buvau girdėjusi, kad lietuviai nuvykę į Ameriką ir apsilankę gigantiškuose supermarketuose nuo prekių gausos ir įvairovės apsiverkia. Panašiai jaučiausi ir aš, tik mane ėmė pyktis, kad neišmanau, kas tų visų spindinčių pakuočių viduje. Vėliau tapau parduotuvių ir pirkimo eksperte.
1993 m. lapkričio 20 d., Adelaidė
Po Antrojo pasaulinio karo į Australiją atvyko apie 10 tūkstančių lietuvių. Jie juokais save vadina „dipukais“ (angl. displaced persons). Pietų Australijoje jų apsigyveno apie 2 tūkstančius. Pagal politinio susitarimo sąlygas, atvykėliai dvejus metus turėjo dirbti sunkius darbus kasyklose, cukrašvendrių plantacijose, prie geležinkelio tiesimo. Stendgamiesi išsaugoti lietuvybę, jie įkūrė lietuvių bendruomenę, išvystė plačią kultūrinę veiklą, įsteigė sekmadieninę mokyklą. Savo lėšomis pastatė Lietuvių namus, kuriuose veikia šokių ir sporto klubai, choras, vyksta parodos, rengiami žymių Lietuvos atlikėjų koncertai. Jie nenuilstamai skiepija savo vaikams ir anūkams meilę Lietuvai. Dėl darbštumo, padorumo, atkaklumo, ryškios kultūrinės veiklos lietuviai pelnė Australijos Vyriausybės pagarbą ir pripažinimą.
1993 m. gruodžio 10 d., Adelaidė
Kraunu lagaminus ir žinau, kad manęs namuose būtinai paklaus, kuo ypatinga Australija. Atsakysiu, kad tai pati nuostabiausia ir tinkamiausia gyventi žmogui šalis. Ji turi viską: šiltą klimatą, leidžiantį ištisus metus mėgautis buvimu gamtoje, kokybišką, šviežią ir įvairų maistą, ir svarbiausia, žmones: geranoriškus, lengvai bendraujančius ir tolerantiškus kitoms rasėms, kultūroms ir pažiūroms. Jeigu gyvenimas jums kada nors pasiūlys progą ar patys galėsite rinktis, vykite į Australiją.
