Romoje dirbantis venesuelietis A. Mendoza, piešdamas savo šalies portretą, nestokoja ironijos, istorinių įžvalgų ir kritikos.
„Aš tikrai nesu Venesuelos patriotas. Dėl vienos paprastos priežasties: įžiūriu gerokai daugiau savo šalies trūkumų negu privalumų”, – šyptelėjo A. Mendoza.
Konkursuose renka titulus
– Pradėkime nuo gerų dalykų. Tarkim, aš – užsienietis, atvykstu į Karakasą ir pradedu dairytis. Kokius Venesuelos privalumus netruksiu pastebėti? – „Lietuvos rytas” paklausė A. Mendozos.
– Labai greitai pastebėsite, kad tipiškas venesuelietis yra šventiškai nusiteikęs. Venesuelietis visada yra linksmas, jo mėgstamiausias žodis – „fiesta” (išvertus iš ispanų k. „šventė”).
– Bet tai turbūt pasakytina apie daugelio Centrinės ir Lotynų Amerikos šalių gyventojus?
– Taip, bet venesueliečių linksmumas turi tam tikrų tik jiems būdingų bruožų.
Meksikiečiai yra labiau melancholiški. Jie mieliau eina į laidotuves negu švęsti.
Kolumbijos gyventojai – linksmi kaip ir venesueliečiai, bet jie pabrėžtinai ceremoningi.
Argentiniečiai – linksmi, bet beviltiškai įsimylėję patys save.
O štai venesueliečiai yra linksmi, šventiškai nusiteikę ir dar simpatiški. Maloniai simpatiški. Apie Venesuelos moteris geriau nė neužsiminti?
– Kodėl? Išdėstykite savo nuomonę apie dailiąją Venesuelos lytį.
– Venesuelietės yra gražiausios pasaulyje. Tai oficialiai pripažintas faktas, kurį liudija tam tikri skaičiai: Venesuelos moterys šešiskart laimėjo „Mis visata” grožio titulą ir šešis kartus – „Mis pasaulis”.
Atsargiai – tyko pinklės!
– Puiku. Visatos ir pasaulio titulai yra įspūdingi laimėjimai. Bet ar jūsų moterys tikrai gražios gatvėje, kasdienybėje?
O gal čia tik tam tikras tarptautinių grožio konkursų suformuotas stereotipas?
– Venesuelos moterys iš tiesų yra gražios. O štai vyrai – atstumiantys. Venesuelos vyrai neturi kokios nors tipiškos charakteristikos dėl tam tikrų istorinių motyvų.
Manęs, pavyzdžiui, Karakase dažnai klausia, ar aš kalbu ispaniškai, manydami, kad nesu venesuelietis. O juk esu gimęs pačiame Karakaso centre!
Venesuelos vyrai yra atgrasūs dėl įvairių priežasčių: bloga mityba, rūkymas ir pernelyg didelis alkoholio vartojimas. Tačiau svarbiausias dalykas – jiems nebūdinga asmenybės disciplina.
Beje, mūsų moterys yra ne tik dailios, bet ir labai gudrios. Jos moka gražiai elgtis, puikiai rengiasi, jos žino, kaip priversti vyrus kraustytis iš proto ir mergintis. Jos sumaniai administruoja savo žavesį bei moteriškumą.
– Ar sunku užkariauti venesuelietės širdį?
– Aš siūlyčiau būti labai atsargiems. Užsieniečiai, pretenduojantys į dailios venesuelietės širdį, paprastai būna išsunkiami iki paskutinio siūlo!
Kai Karakase lijo pinigais
– Kaip apibūdintumėte vidutinę venesueliečių šeimą?
– Vadinamieji vidutiniokai gyvena nuosavame name, jokiu būdu ne bute. Turi vieną arba kelis automobilius.
Bet vidurinis sluoksnis Venesueloje tirpsta kaip sniegas pavasarį. Jo vis mažiau. Gerai žinau vidurinio sluoksnio problemas, nes pats esu iš jo kilęs.
Kita mūsų visuomenės savybė – ji išlieka mačistinė. Iki 8-ojo dešimtmečio moterims buvo draudžiamos tam tikros profesijos. Tarkim, jos negalėjo užsiimti politika. Štai kodėl tradicinis venesueliečių šeimos modelis numato, kad ištekėjusi moteris rūpinasi namais.
Tiesa, 6-ajame dešimtmetyje, kai šaliai vadovavo prezidentas Marcosas Perezas Jimenezas, Venesueloje įvyko teigiamų socialinių pokyčių. Tik gaila, kad vėliau prasidėjo ekonominis pakilimas.
– Kodėl apgailestaujate?
– 1973 metais arabų šalys sustabdė naftos eksportą. Venesuelos nafta tapo geidžiama visame pasaulyje. Venesuela staiga virto stebuklinga valstybe, nes pinigai patys krito į kišenę. Jos gyventojai tapo turtuoliais per vieną savaitę.
Kas atsitiko su žmonėmis, valstybe, kuri praturtėjo per tokį trumpą laiką? Manote, kad ji tapo laisvesnė? Liberalesnė? Anaiptol. Ji tapo palaidūnų ir išlaidūnų valstybe!
Bet ar gali būti kitaip: kai lyja pinigais, kiekvienas ima elgtis, kaip išmano ir kaip užsimano.
Žodžiu, 8-ajame dešimtmetyje Venesueloje prasidėjo socialinė suirutė: politikoje išsikerojo korupcija, žmonės ėmė gerti, vartoti kvaišalus. Prasidėjo beprotiškas pinigų švaistymas.
Naftos spindesys ir skurdas
– Netikėtas pinigų srautas turėjo labai sustiprinti jūsų šalies ekonomiką, verslą.
– Venesuela iki 3-iojo–4-ojo dešimtmečių buvo išskirtinai neturtinga valstybė. JAV naftos bendrovių pastangomis Venesuela po karo tapo stambia planetos eksportuotoja.
Tačiau 1973 metais prezidentas Carlosas Andresas Perezas nutarė nacionalizuoti naftos gavybą. Šis įvykis buvo paminėtas švente prezidento rūmuose, kurios metu buvo atkimšta ir išgerta 600 butelių viskio „Black Label”. Viena puota buvo didingesnė už kitą. Baseinuose gurgėjo ne vanduo, o prancūziškas šampanas!
Venesueloje prasidėjo nenusakomas, beprotiškas siautulys.
Žmonės nežinojo, kaip leisti pinigus, moterys į teatrą eidavo vilkėdamos šermuonėlių kailiniais tvyrant 40 laipsnių kaitrai!
– Nejaugi visi naftos pinigai buvo išleisti kailiniams ir šampanui?
– Jie tikrai nebuvo išleisti ilgalaikėms investicijoms. Pinigai arba iškeliavo iš šalies, arba juos „suvalgė” korupcija.
Kita vertus, yra tam tikrų labai korumpuotų valstybių, kurios vis dėlto investuoja savo šalyje. Bet tai ne Venesuelos atvejis. Įvairių šaltinių duomenimis, iš Venesuelos į Majamį per dešimt metų iškeliavo nuo 50 iki 80 milijardų dolerių.
Tuo metu, kai Karakase lijo pinigais, niekas nepasirūpino socialinio pobūdžio investicijomis, kultūros, sveikatos apsaugos projektais. Todėl šiandien į klausimą, kas yra Venesuela, galima atsakyti taip: tai turtinga, bet labai skurdi valstybė.
– Šiaip ar taip, tarptautinėse rinkose Venesuelos piniginis vienetas bolivaras buvo vertinamas?
– Taip. Bolivaras drauge su JAV doleriu ir Vokietijos marke priklausė stipriausių pasaulio valiutų trejetui.
Bet tai truko iki vienos niūrios 1983 metų žiemos penktadienio popietės. Bolivaras per kelias valandas nuvertėjo daugiau nei perpus: nuo 4,3 iki 9 už vieną JAV dolerį. Dar po kiek laiko bolivaro kursas dolerio atžvilgiu pasiekė 7000!
Baigėsi šampano vonių laikai, ir mes supratome, kas esame. O esame valstybė, kurioje daugiau nei 80 proc. žmonių gyvena žemiau absoliučios skurdo ribos.
Todėl kalbėjimas apie vidurinį sluoksnį, vidutinę šeimą Venesueloje yra sąlygiškas. Dabartinis prezidentas Hugo Chavezas ir jo režimas – tai logiška beprotiško švaistymo ir ekonominio chaoso laikotarpio pasekmė.
Varguoliams trūksta prabangos
– Kodėl visuomenė nepasipriešino šalies nuskurdinimui? Ryžto, valios trūkumas?
– Venesueloje susiformavo stipri partinė dvivaldystė: socialistai „Accion Democratica” ir krikščionys demokratai „Copei”. Ką nuveikė ši pora? Įvarė šalį į gilią korupcijos duobę, paskatino visuomenės nusivylimą politika ir valdančiosiomis partijomis.
Susiklostė paradoksali situacija: politikais nepatenkinta visuomenė ne tiek priekaištavo valdžiai dėl pinigų švaistymo ir „dolce vita” (išvertus iš italų k. – „saldus gyvenimas”), kiek pati godžiai tiesė ranką į prabangą ir malonumus.
Todėl kai 1989 metais Karakase prasidėjo masinis sukilimas ir varguoliai pradėjo plėšti turtuolių vilas, paaiškėjo keistas dalykas: jie nė nemanė grobti maisto produktų. Iš prabangių namų žmonės vilko odinius fotelius, aukštosios mados drabužius, prancūzišką šampaną.
Nuskurdusiems nerūpėjo maišas miltų, jie dairėsi „Adidas” sportinių batų. Todėl, kad blogas valdančiųjų sluoksnių pavyzdys apnuodijo visuomenę, jai terūpėjo išorinis vartojimo blizgesys.
Fiesta ir S. Bolivaro mitas
– Sprendžiant iš jūsų pasakojimo, didžiausias venesueliečių trūkumas yra noras išlaidauti?
– Venesueliečiai – be galo paviršutiniški žmonės. Tai, mano nuomone, didžiausias trūkumas. Gyvenimo džiaugsmas prasideda ir baigiasi žodžiu „fiesta”. Kas lieka, kai baigiasi fiesta? Nieko.
Tipiškas venesuelietis nemėgsta dirbti. Jis labai tingus. Be to, yra narcizas.
Reikia pavyzdžio? Imkime tautos didvyrį Simoną Bolivarą, kurio vardu ir nuopelnais Venesueloje naudojasi politikai, – kiekvienas pagal poreikius. S. Bolivaras – mitologizuotas stabas, kažkas panašaus į Achilą ar Enėją.
Švenčiant jo gimimo metines, per radiją išgirdau frazę: „S. Bolivaras – didžiausias žmonijos didvyris po Jėzaus Kristaus.” Šis palyginimas atspindi venesueliečio mentalitetą: „Mes esame didi tauta.”
– H. Chavezo epocha Venesueloje taip pat eina į pabaigą. Ar naujasis pretendentas į prezidento postą Henrique Caprilesas Radonskis ką nors pakeistų?
– Galimas dalykas. Manau, kad šis 39 metų opozicijos politikas gal ir sugebėtų prakrapštyti korupcijos ir politinio abejingumo luobą. Kažin ar jam pavyktų išjudinti visuomenę iki šaknų.
Kad išjudintum bet kurią Lotynų Amerikos šalį, reikia galingos populistinės asmenybės. Tokios kaip H. Chavezas, Evita Peron, Fidelis Castro. Šie politikai veikė žmonių protus, siūlėsi išgelbėti tautą, žadėjo sotų gyvenimą.
Jeigu rinkimus laimėtų H. Caprilesas Radonskis, jis pakeistų kai kuriuos valstybės valdymo metodus. Bet pakeisti Venesuelos mąstyseną – gerokai sunkesnė užduotis. Tam reikia laiko. Daug laiko. Manyčiau, 200 metų.
Daugiausia grėsmių tyko sostinėje
Išvertus Venesuelos pavadinimą iš ispaniškojo Kastilijos dialekto, išeitų „mažoji Venecija”. Taip šią Lotynų Amerikos šalį pavadino italų keliautojas Amerigo Vespucci.
14 kartų už Lietuvą didesnė Venesuela vilioja užsieniečius moterų grožiu, įspūdinga gamta, nuostabiomis salomis.
Tačiau „Lietuvos ryto” pašnekovas Venesuelos žurnalistas A. Mendoza siūlo nežiopsoti. Daugiausia pavojų turistų tyko šalies sostinėje Karakase. Šis miestas garsėja didžiausiu apiplėšimų ir nužudymų skaičiumi.
Paklaustas, kokios šio reiškinio šaknys, A. Mendoza siūlo atsigręžti į praeitį. „Imkime actekų imperiją, kurią istorikai apibūdina kaip labai organizuotą, pažangią valstybę. Ji rėmėsi prievarta. Actekai praktikavo masinį belaisvių aukojimą: keliems šimtams vyrų atverdavo krūtinės ląstą ir išplėšdavo spurdančią širdį.”
A. Mendozos nuomone, į Lotynų Ameriką atvykę ispanai taip pat nebuvo geriečiai: „Tai daugiausia nuo teisingumo bėgę nusikaltėliai.”
Tokia aplinka suformavo temperamentingą ir nenuspėjamą Lotynų Amerikos tautų būdą. „Venesueloje prievarta ir smurtas yra chaotiški. Karakase kiekvienas siautėja, kaip išmano. Žmonės nuo smurto irgi kiekvienas ginasi, kaip išmano. Tikėtis, kad užpuolimo atveju padės vietos teisėsauga, neverta. Advokatai Karakase – korumpuoti. Policininkai – korumpuoti. O banditai yra banditai, jie – negailestingi ir neatleidžia atvykėliams klaidų.”
Didžiausia klaida Venesueloje – atsipalaiduoti ir išeiti anapus vadinamojo turistinio tunelio „viešbutis–autobusas–restoranas” ribų. Kasmet Karakase apiplėšiama, nužudoma, pagrobiama nemažai užsieniečių.
Italijos užsienio reikalų ministerija Romoje netgi įsteigė specialų padalinį, kuris padeda italams, nukentėjusiems Venesueloje. „Darbo, kiek žinau, jam niekada netrūksta”, – sako A. Mendoza.
