Pagrindinėje diskusijoje be kultūros viceministro dar dalyvavo Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Radvilė Buivydienė, kompozitorius bei Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro koncertų vadybos, rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vedėjas Kristupas Bubnelis, kompozitorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas bei dirigentas Vaclovas Augustinas, LATGA direktorė Laura Baškevičienė, o ją moderavo LATGA tarybos pirmininkė ir kompozitorė Raminta Naujanytė-Bjelle, jau renginio pradžioje paraginusi svečių teisėmis diskusijoje dalyvaujančius kolektyvų ir mokyklų atstovus būti atviriems ir negailėti klausimų.
Renginio pradžioje R. Naujanytė-Bjelle pakvietė į žaismingą klausimų-atsakymų sesiją, kurioje LATGA teisininkės Radvilė Bieliauskienė ir Justina Madatovienė susirinkusiuosius supažindino su autorių teisių pagrindais, apimančiais natų leidybą. Kada galima kopijuoti natas? Ar teisėta kopijuoti natas asmeniniam naudojimui? Ar užrašius kūrinį natomis iš klausos galima jas naudoti, o gal net ir pardavinėti? Nuskambėjus atsakymams į šiuos ir kitus klausimus, pereita prie gerųjų pavyzdžių ir sėkmės istorijų.
Situacija eina geryn
K. Bubnelis pasakojo, kad jo atstovaujamas kolektyvas prie legalių natų perėjo natūraliai, kai atnaujino savo repertuarą, o prie to prisidėjo ir Kultūros ministerija.
„Kai išsigryninome savo žanrinę definiciją kaip simfoninio pučiamųjų orkestro, reikėjo suformuoti naują repertuarą. Atsirado šiuolaikinių kūrinių, skirtų būtent šiai sudėčiai, poreikis. O tokių kūrinių Lietuvos kontekste nėra daug. Teko nuomotis arba pirkti natas iš užsienio leidyklų ir numatyti šias išlaidas biudžete“, – pasakojo jis ir pristatė iškalbingą statistiką, kuri rodo, kad orkestras natų įsigijimui / nuomai 2023 m. išleido dvigubai daugiau nei 2021 m.
V. Augustinas kalbėjo per užsienio šalių pavyzdžius. Pasak jo, norint dalyvauti tarptautiniuose profesionalių chorų konkursuose, kartu su atliekama programa reikia atsiųsti komisijos nariams skirtus originalius natų leidinius, o apie tai, kad choristai dainuotų iš kopijuotų natų negali būti nė kalbos.
„Tai susiję su didele kontrole. Kai kuriose šalyse koncertų metu kažkokių specialių organizacijų atstovai ateina patikrinti, ar muzikantai groja ar dainuoja iš originalių natų. Jeigu nustatoma, kad buvo naudojamos kopijos, organizatoriai gauna milžiniškas baudas. Taip per tą baudų baimę senosios demokratijos šalyse išsiugdė įprotis pirkti natas, nors naujosios demokratijos šalyse, kaip ir Lietuvoje, natos vis dar yra kopijuojamos“, – pasakojo dirigentas ir kompozitorius.
K. Bubnelis atkreipė dėmesį, kad natų leidyba yra visai nemažas ekonominis segmentas, kurį ignoruojant prarandama didelė pridėtinė vertė, nes kompozitoriai, natų leidėjai, leidinių maketuotojai negauna atlygio už savo darbą.
Jis taip pat atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – toli gražu ne visos lietuvių kompozitorių kūrinių natos yra išleistos šiuolaikišku pavidalu, neretai grojama iš senų, nesutvarkytų natų: „Man buvo šokas, kai pamačiau iš kokių natų grojama Juliaus Juzeliūno simfonija… Absoliutas apsileidimas, atrodom kaip skurdžiai.“
Pasak jo, šitą problemą galbūt būtų galima išspręsti sukūrus vieningą elektroninę sistemą.
Natų leidyba – nuostolinga veikla
Kad sutvarkyti lietuvių autorių natų archyvą yra būtina, pritarė ir natų leidyba užsiimančio Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė R. Buivydienė: „Iš tiesų labai daug kūrinių nesaugoma, išmėtyta, patys dažnai sulaukiame klausimų, kur yra vienas ar kitas kūrinys. Tikrai stengiamės sisteminti tuos kūrinius ir dėliojame prioritetus, nuo ko pradėti. Dažnai kalbamės su tais, kurie tas natas naudoja. Pavyzdžiui, pasidarėme muzikos mokyklų apklausą. Sužinojome, kad moksleiviai norėtų atlikti lietuvių kūrinius. Jiems nesvarbu, koks tas leidinys – skaitmeninis ar popierinis.“
Pasak jos, šiuo metų natų leidyba Lietuvoje yra itin nuostolinga veikla: „Aš gerai žinau, kokie čia yra pinigų srautai ir poreikiai. Kiekvienas natų projektas, kurį sugalvojame kartu su autoriais, yra tragiškai nuostolingas – apie 10 tūkst. Eur „minusas“ geriausiu atveju.“
Gudravimai, manipuliavimai ir bandymai išsisukti nuo natų pirkimo šio centro vadovę ypač ėmė erzinti per ekonominę krizę, kai suvokė, kad būtent dėl šios problemos autoriai negauna tinkamo atlygio. „Kai ištiko sunkmetis, ateidavo autoriai ir sakydavo, kodėl aš iš savo visų per gyvenimą sukurtų kūrinių uždirbau vos 30 Eur. Mus tai sukrėtė. Pradėjome narstyti situaciją ir ieškoti priežasčių, kodėl tie pinigai neateina. Štai ta priežastis – natų kopijavimas, apie kurį šiandien ir kalbame“, – kalbėjo ji.
Pasak jos, natų kopijavimo praktika užgimė ne sovietiniais laikais, o jau atkūrus nepriklausomybę. Vis dėl to ji nesiūlo ieškoti kaltų, o verčiau ieškoti būdų, kaip problemą išspręsti, o pradėti reikėtų nuo ugdymo įstaigų, kad nauja karta netęstų šios ydingos praktikos. Juolab kad nupirkti legalias natas vaikui nėra labai brangu, užtenka vos poros eurų už kūrinį.
„Aš žinau, kiek kituose edukaciniuose procesuose kainuoja visokios priemonės – teptukai, popierius, dažai, instrumentai, kompiuteriai, jų programos. Natos yra lygiavertis dalykas. Man natūraliai kyla klausimas: kodėl mes vis dar bandome tai apeiti?“ – retoriškai klausė R. Buivydienė.
Pasak jos, reikėtų kuo skubiau suburti darbo grupę, kurioje dalyvautų ir valdžios atstovai, ir leidėjai, ir kūrinių naudotojai, ir kompozitoriai. „Turime sukurti bendrą sistemą, kuri visiems tiktų ir niekam nebereikėtų gudrauti. Sumokėtų, pavyzdžiui, mokykla per metus 500 Eur, ir moksleiviai galėtų naudotis visomis lietuviškomis natomis. Žinoma, su sąlyga, kad netiražuotų, nedalintų kitiems“, – pavyzdį pateikė ji.
„Kitaip tariant, kūrybos, leidybos ir kūrinių naudojimo ratas nebesisuka, jeigu išimame vieną iš dėmenų – natų pirkimą. Todėl siekdami kokybiškos lietuvių autorių kūrybos turime suvokti visų muzikos vartojimo ir kūrybos procese egzistuojančių veiksmų svarbą“, – akcentavo diskusiją moderavusi R. Naujanytė-Bjelle.
Autoriai neturi dalinti už dyką
V. Augustinas sako, kad neretai prie problemos didėjimo prisideda ir patys autoriai. „Pirmiausia, kompozitoriai neturėtų patys dalinti savo kūrinių už dyką į kairę ir į dešinę. Ypač tie, kurių kūriniai yra populiarūs. Kuo tavo kūriniai populiaresni, tuo didesnė bus rizika, kad tavo natos bus kopijuojamos. Pavyzdžiui, manęs paprašo kažkokio kūrinio, aš nurodau leidėją ir siūlau nusipirkti“, – pasakojo kompozitorius V. Augustinas.
K. Bubnelis pritarė, kad prie šios problemos sprendimo turi prisidėti ir patys autoriai. Jie turi išmanyti autorių teises ir nebijoti pakovoti už save: „Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kiekvienas autorius turi asmeninę pareigą susipažinti su autorių teisių pagrindais. Pats esu atsidūręs kurioziškose situacijose, kai gaudavau iš prestižinių koncertinių įstaigų sutartis su tokiomis keistomis sąlygomis, kad nežinojau kaip ir reaguoti. Po to su LATGA teisininkų pagalba tas sutartis koregavome.“
Pasak LATGA vadovės L. Baškevičienės, autoriai turi turėti savo kainą ir jos nesigėdyti. „Taip, mes esame autorių atstovai. Bet mes būsime ne tokie stiprūs, jeigu autorius tas teises kam nors perleis, dalins į dešinę ir į kairę ir negalvos, kaip protingai įdarbinti savo kūrybą, kad kūriniai teiktų finansinę naudą ir tuo laikotarpiu, kai jis nebebus labai produktyvus. Tiesą sakant, aš nuoširdžiai negaliu suprasti, kodėl autoriams taip norisi teises atiduoti už dyką arba už simbolinę kainą. Juk į kūrinius jie investuoja savo laiką, pinigus. Labai norėtųsi, kad autoriai labiau gerbtų savo kūrybą ir dažniau demonstruotų orumą. Tada tiek mes, tiek kitos organizacijos, tokios kaip LMIC, galėsime tvirčiau veikti“, – kalbėjo ji.
Pasak jos, problemų autorių teisių srityje netrūksta niekada, nes kūrinių naudotojai tiesiog ima ir naudoja kūrinį, dažnu atveju apie autorius nepagalvodami. „Nors su natų leidyba mes nesusiję, visi čia išsakyti dalykai, pavyzdžiui, nenoras mokėti pinigus ar nenoras ieškoti teisėtų šaltinių dažnu atveju tinka kalbant ir apie kitas mūsų administruojamas teises. Vien dėl viešo atlikimo teisės anksčiau teko iškelti daug bylų, kol naudotojai suprato, kad čia nėra kažkokios fantazijos, jog veikiame pagal įstatymą, kad tokia pati sistema veikia visame civilizuotame pasaulyje. Deja, bet tik per tą bausmės baimę išsiugdė įprotis naudoti kūrinius civilizuotai. Dabar teismuose bylinėjamės rečiau ir stengiamės įvaldyti derybų, kurios yra ne tokia griežta priemonė kaip teismai, meną. Atstovėti autorių teises bei susiderėti tinkamą ir proporcingą atlygį vis dar yra sudėtinga“, – kalbėjo L. Baškevičienė.
Diskusiją apibendrinęs viceministras dėkojo susirinkusiems pakalbėti nepatogia tema ir akcentavo, kad nors natų kopijavimo problema ir nėra sovietinis palikimas, nepagarba intelektinei nuosavybei išsivystė būtent tuo laikotarpiu.
„Reikia pažiūrėti tiesai į akis ir pradėti keistis. Matau būtinybę pakviesti Kultūros ministerijai pavaldžias įstaigas nežiūrėti į šią problemą pro pirštus. Galime kalbėti apie resursus, kurių kartais nepakanka. Bet juk nusipirkti tiek mikrofoną, tiek natas yra lygiai tas pats. Atlikėjui reikia ir vieno, ir kito dalyko. Visi tiesiog turime persidėlioti prioritetus“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, didelė problema yra tai, kad kopijavimo įpročiai pradeda vystytis jau mokyklose: „Trisdešimt ketverius metus esame nepriklausomi, o mūsų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose tai vis dar vyksta. Būtent čia ir susiformuoja šita tęstinė problema. Kalbant apie skaitmenines natų kopijas, gal tikrai galima rasti sprendimų dėl prenumeratų mokykloms, kurios galėtų būti kompensuojamos iš valstybės lėšų. Žinoma, resursai yra baigtiniai, bet dažnai pritrūkstama ne jų, o politinės valios.“
Jis atkreipė dėmesį, kad valstybinės įstaigos neretai elgiasi neetiškai autorių atžvilgiu ir sugeba kūrėjams parengti tokias sutartis, kuriose jie verčiami perleisti visas teises į kūrinius. „Kalbant apie teisingą atlygį autoriams, valstybė yra suinteresuota, kad jai pavaldžios įstaigos jį mokėtų. Tas supratimas apie autorių teisių principus turėtų ateiti iš valstybinių įstaigų, jos turėtų rodyti pavyzdį kitiems“, – teigė jis.
