„Vagiu iš savęs miegą“, – nusišypsojo moteris, ant kėdžių pažerdama tai, ką kaupė maždaug trylika metų. Tai – knygų skirtukai, kurių Daiva Staškevičienė yra surinkusi per 270 ir kurių paroda vasarą buvo surengta Anykščių bibliotekoje.
Bet ten, kur skirtukai, turi būti ir knygos. Daiva yra iš tų žmonių, kurie nepyksta vadinami knygų graužikais.
„Ko gero, per metus perkaitau jų kokį šimtą arba po 7-8 per mėnesį – tai tikrai,“ – pratarė moteris. Vadinasi, knygos pakanka vos trims-keturioms dienoms?
Sukaupė daug patirties
58 metų D.Staškevičienė yra ekonomistė. Visi jos darbai, kuriuos ji dirbo įgijusi šią specialybę, buvo susiję su prekyba.
Šiuo metu ji yra vienintelės Anykščiuose esančios „Maxima“ parduotuvės pamainos vadovė. Ir viena iš nedaugelio jos darbuotojų, kurie kartu dirba nuo pat 2004-ųjų – parduotuvės atidarymo metų.
Pasak Daivos, ji yra iš tų žmonių, kurie nemėgsta blaškytis – nelaksto iš vienos darbovietės į kitą vien tam, kad neužsisėdėtų vienoje vietoje.
„Anykščiai – kurortinis miestas, laisvų darbo vietų čia nėra. Biudžetinėse įstaigose jos irgi visos užimtos, taigi nebūtų kur nupulti.
Kita vertus, kodėl turėčiau blaškytis? Džiaugiuosi, kad parduotuvėje esu reikalinga ir kad per tiek darbo metų joje pakilau vidinės karjeros laiptais aukštyn.
Gera žinoti, kad esu vertinama – kad sugebu suspėti su laiku. Juk darbas prekyboje yra dinamiškas ir keičiasi, naujovių vis daugiau ir daugiau“, – kalbėjo D.Staškevičienė.
Taigi anuomet, 2004-aisiais Anykščių „Maximoje“ pradėjusi dirbti apskaitininke, ji vis mokėsi ir po truputį kopė aukštyn: dirbo pamainos vadovo pavaduotoja, vėliau – greitai gendančių produktų vadybininke.
„O šiuo metu esu pamainos vadovė. Štai kiek pareigų pasimatavau“, – šypsojosi Daiva.
„Maxima XX“ Anykščiuose – specifinė parduotuvė. Ji nebuvo statoma specialiai, bet įrengta atnaujinus buvusios universalinės parduotuvės patalpas.
Taigi jos skyriai išsidėstę per tris aukštus, o tai pro šalį važiuojantiems ir Anykščiuose apsipirkti sustojantiems žmonėms suteikia įvairovės pojūtį.
Šiemet, per pavasarį skelbtą karantiną, Anykščiuose atsirado galimybė apsipirkti ir elektroninėje parduotuvėje barbora.lt.
„Man kaip pamainos vadovei tenka pasirūpinti ir elektroninės parduotuvės užsakymais, prireikus – padėti kitiems darbuotojams surinkti pagal juos prekes.
Pastebėjau, kad jaunos šeimos, auginančios vaikus, naudojasi tokiu apsipirkimo būdu – jie jaučiasi atsakingi už kitų sveikatą ir stropiai saugosi koronaviruso užkrato“, – sakė D.Staškevičienė.
Parūpina į bendradarbiai
Tądien, kai su D.Staškevičienė susitikome Anykščių bibliotekoje, viena iš jos ką tik grąžintų knygų buvo amerikiečių rašytojos Karen White „Pakrantės medžiai“.
„Joje daug gamtos, o aš visad regiu vaizdinius to, apie ką rašoma. Tiesiog skoniuosi, – paaiškino ji. – Arba, atvirkščiai, negaliu skaityti tokių knygų, kur daug prievartos. Tai labai prislegia. Tačiau į psichologinius trilerius ranka bibliotekoje tiesiasi pirmiausia.“
Pasak Daivos, knygos ir pakurstė sumanymą rinkti skirtukus. Negi lankstysi iš bibliotekos paimtų knygų lapus? Kažkada, sovietmečiu, tai gal ir buvo įprasta.
„Taip tie skirtukai ir pradėjo kauptis. Pati nusipirkdavau vieną kitą, įdomesnį. Pamažu akys specialiai jų pradėjo ieškoti visur, kur tik būdavau: parduotuvėse, knygynuose, net turgavietėse.
Turiu giminaičių, gyvenančių Anglijoje, Vokietijoje – atvažiuodami į Lietuvą jie atveža ir išskirtinių skirtukų. Mano bendradarbiai „Maximoje“ irgi gerai žino šį mano pomėgį – suneša ką radę.
Ko gero, daugiausia jų turiu atvežtų iš Vilniuje vykstančių Knygų mugių“, – kalbėdama apie tai Daiva ištiesė ypatingą skirtuką – japonų hieroglifais užrašytą jos vardą. Jis – iš Knygų mugėje vykusios Haruki Murakami knygų ekspozicijos.
„Rūpi man tie skirtukai. Kitiems tai gali atrodyti nerimta, bet man tai – adrenalinas“, – patikino moteris.
Šiemet jos kolekciją galėjo pamatyti ir visi anykštėnai. Žodis po žodžio, ir su Anykščių bibliotekos darbuotojais buvo sutarta surengti jų parodą.
Juk tai – puikus sumanymas: išskirtinių skirtukų ekspozicija ne kur kitur, bet bibliotekoje.
Kolegos žino ir tai
Kaip pailsite?
Išgirdusi šį klausimą, D.Staškevičienė užsimena apie tai, kas svarbu daugumai „Maxima“ tinklo darbuotojų – darbas pagal slenkantį grafiką turi didelį privalumą. Keturios darbo dienos, kurias pakeičia keturi laisvadieniai, suteikia galimybę užsimiršti ir imtis savos veiklos.
„Esu anykštėnė, bet turime ir sodybą kaime. Ji – gerasis mūsų rūpestis“, – ir Daiva parodė nuotrauką, kurioje – jos vyro pastatytas namas, apdengtas žaliuoju-žolės stogu.
Yra ir dar viena sritis, kurioje ši moteris jaučiasi laiminga. Tai – dainavimas.
„Kai mokiausi Vilniaus kooperacijos technikume, norėjau iš jo pabėgti – norėjau pasimokyti dainavimo. Mat tuo metu buvau priimta į Lietuvos operos bei baleto teatro chorą.
Tačiau kurso kuratorė mane atkalbėjo paakinusi užbaigti studijų metus, o tada jau – rinktis, kur labiau širdis traukia.
Bet baigusi technikumą nutariau tęsti ekonomikos studijas ir į profesionaliąją muziką negrįžau“, – pasakojo Daiva.
Tačiau pomėgis dainuoti juk niekur nedingo. Kartu su Anykščių kultūros namų „Šilo“ choru ji apkeliavo daugybę šalių. Pastaruoju metu ji gieda Anykščių bažnyčios chore, kuris – ypatingai stiprus ir, įveikęs konkursus, dalyvavo ne vienoje Dainų šventėje.
