Prireikė vos mėnesio, kad Prienų rajono ūkininkas Jurgis Pažėra viską apverstų aukštyn kojomis – liautųsi tiekęs pieną perdirbimo įmonei ir pats imtųsi jį rauginti, spausti varškę, slėgti sūrius ar mušti sviestą.
Atsukti nugarą įmonei jį privertė ūkį į dugną tempusios pieno supirkimo kainos.
Tuo metu, 2008-aisiais, už jo kilogramą buvo mokama vos 0,45 lito (0,13 euro) – kone tiek pat, kiek šiuo metu.
Išsisuko nuo bankroto
„Tuo metu dirbau „Rokiškio sūrio“ įmonių grupėje – turėjau privatų pieno supirkimo punktą ir savo ūkyje primelždavau daug pieno.
Tačiau užslinkusi pieno krizė spaudė supirkimo kainas žemyn ir visus mus stūmė bankroto link. Reikėjo arba gelbėtis, arba išskersti karves ir atleisti dirbusius žmones“, – prisimena J.Pažėra.
Tuo metu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šiek tiek atleido vadžias – smulkiesiems pieno perdirbėjams sumažino reikalavimus. Tai padėjo J.Pažėrai greičiau apsispręsti.
Kadangi pieno perdirbimo įrangai ūkis neturėjo pinigų, o laukti ES paramos nebuvo kada, beveik viską, ko reikia varškei spausti ar sūriams slėgti, jis pagamino savo rankomis. Tačiau vienas pirkinys vis dėlto buvo būtinas – be separatoriaus grietinėlės iš pieno neįmanoma atskirti.
Miestiečiai perka noriai
„Pradėjome perdirbti pieną ir net radome vietą, kur galima parduoti tai, ką pagaminome. Sugaišome vos mėnesį. O ir žmonės mūsų gaminius graibstyte išgraibstė“, – pasakojo Veiverių seniūnijoje ūkininkaujantis J.Pažėra.
Be abejo, iš pradžių visko buvo. Pats ūkininkas yra sakęs, kad sočiai varške palesino kaimynų vištas, kol perkrimto gamybos technologiją.
Netoli Kauno pilies esančiame ūkininkų turgelyje prie J.Pažėros prekystalio nuolat nutįsta pirkėjų eilės. Ūkininkas parduoda visus produktus, kuriuos tik atgabena iš ūkio.
Pavyzdžiui, už 1,5 litro nenugriebto pieno žmonės jam moka 0,9 euro. Tai maždaug trečdaliu mažiau, nei tenka pakloti už gerokai liesesnį pieną parduotuvėse.
Be to, į turgų autobusiukas iš ūkio kiemo suka ratus dukart per dieną – ryte ir vakare. Ir grįžta tuščias.
Įdarbino ir kaimynus
J.Pažėros ūkyje mūkia apie 70 karvių. Per parą iš jų primelžiama apie toną pieno. Gamybos ceche moterys sukasi dviem pamainomis. Dalis pieno išpilstoma į butelius, dalis tampa varške, sūriais, grietine ir sviestu.
Kartu su namiškiais ūkyje darbuojasi dar 6 žmonės.
„Sunkiausia rasti kvalifikuotų darbuotojų. Ir Prienus, ir jų apylinkes išmaišėme. Daugumai žmonių juk patinka gyventi iš pašalpų. Laimei, grįžo kaimynė iš emigracijos, ir štai jau porą metų pas mus dirba. Kitą moterį perviliojome iš parduotuvės.
Viena melžėja pas mus dirba jau 12 metų, tikimės, kad liks ūkyje ir sulaukusi pensijos. O štai pardavimo vadybininku įdarbinau sūnėną. Jis baigė aukštąjį mokslą ir mums ypač reikalingas. Ūkyje dirba ir veterinarijos gydytojas. Ir be šėriko pagalbos neįmanoma išsiversti“, – vardijo J.Pažėra.
