1988-aisiais su Tarybų sąjungos rinktine Pietų Korėjos sostinėje Seule jis tapo olimpiniu čempionu.
„Pietų Korėja mums atrodė labai egzotiška, nedažnai gi tenka ten apsilankyti. Tos dvi savaitės buvo tarsi sapnas – pilni stadionai, nepakartojama atmosfera ir galiausiai auksas“, - prisiminė A. Narbekovas.
Vaikystėje su vyresniais draugais pirmą kartą apsilankęs futbolo treniruotėje A. Narbekovas apie rinktinę ir tuo labiau olimpinį auksą nesvajojo. Tuomet vaikas tenorėjo žaisti futbolą.
„Mano amžiaus vaikų komandos nebuvo, o kelių metų skirtumas tuomet labai jautėsi, negalėjau su vyresniais varžytis. Todėl sukviečiau visus klasės draugus ir surinkome komandą. Gerą komandą, nemažai turnyrų laimėjome. Pamenu, kamuolys už patį didesnis buvo. Tais laikais juk vaikams skirtų kamuolių nebuvo“, - pasakojo A. Narbekovas.
„Vis dėlto, ne kiekvienas talentingas tų laikų futbolininkas tapo olimpiniu čempionu. Kokia buvo jūsų sėkmės paslaptis?“ - paklausiau.
„Manau, man pasisekė su vaikų treneriais, jie įsiuvo man po oda technikos kapsulę, kuri buvo labai reikalinga. Laiku papuoliau į „Žalgirį“, gavau šansą žaisti ir jį išnaudojau“, - papasakojo A. Narbekovas.
Pastaruosius dvejus metus iš Gargždų kilęs futbolo specialistas treniravo gimtojo miesto „Bangos“ ekipą. Šio sezono pradžioje turėjome jį išvysti prie ambicijų neslėpusio Klaipėdos „Atlanto“ vairo.
Deja, Klaipėdiečių svajonė pakilti iš A lygos dugno žlugo. Paslapties ir intrigų šydu apgaubtą klubą paliko ne tik žaidėjai, bet ir A. Narbekovas.
„Ką šiuo metu veikiate?“, - paklausiau buvusio futbolininko.
„Ilsiuosi, - nusišypsojo A. Narbekovas, - pasiūlymų yra, tačiau nenoriu pulti it akis išdegęs, reikia viską apsvarstyti.“
- Ar atsimenate 1988-ųjų olimpiados finalą?
- Žinoma, sportininkas tokios šventės negalėtų pamiršti. Finale nugalėjome Braziliją. Ši rinktinė visais laikais buvo ypač grėsmingas varžovas. Tuo labiau, kad 90 proc. tos rinktinės žaidėjų 1994-aisiais tapo pasaulio čempionais.
Pats žaidžiau tik pusę rungtynių. Dar pusfinalyje patyriau traumą, todėl dėl skausmo turėjau palikti aikštę.
Pamenu, keistas jausmas apėmė ant pirmojo apdovanojimų pakylos laiptelio, nesupratome tiesa tai ar ne. Viskas atrodė kaip sapne. Kai užkabino medalį pajutau palengvėjimą. Visa įtampa virto ramybe. Tada visi supratome, kad tapome čempionais.
- Tuo metu buvo surinkti geriausi futbolininkai iš visos Tarybų sąjungos. Kaip pavyko suburti vieningą rinktinę? Juk egzistavo ir kultūriniai skirtumai tarp žaidėjų.
- Manau, kad didžiausi nuopelnai dėl to turėtų tekti treneriams. Jie stebėjo kas labiau tinka, kas pritampa, svarbu buvo ir žaidėjų noras bei nusiteikimas. Ši rinktinė buvo surinkta tik likus dvejiems metams iki olimpiados ir per tą laiką nepralaimėjo nė vienerių rungtynių: nei draugiškų, nei oficialių. Pergalingai žygiavome ir olimpiadoje.
- Po olimpiados praėjus vos dviems metams žaidėte pirmąsias rungtynes nepriklausomos Lietuvos rinktinėje. Kokia ji buvo?
- Lietuvos rinktinė buvo tarsi naujas lapas istorijoje. Tokios buvo ir pirmosios rungtynės. Nebuvo aišku ar visi galės važiuoti, nebuvo padaryti pasai, vizos. Buvome tarsi pliki į šaltą vandenį įmesti. Bet visi jautėme begalinį norą kažką suplėšyti, sudraskyti, įrodyti. Žinoma, perdegėme, visko buvo.
- Lietuvos rinktinėje žaidėte daugiau nei dešimt metų. Kaip ji keitėsi?
- Vyko kartų kaita, tačiau kiekvienais metais rinktinė stiprėjo. Didėjo praktika, patyrimas, labai daug davė tarptautinės rungtynės. Gal nepasiekėme to, ką galėjome, traumos koją kišdavo, bet rinktinė buvo nebloga.
Lyginant tai, kaip pasikeitė futbolas, pirmiausia reikia pasakyti, kad dabar jis greitesnis, daugiau fizinio darbo tenka atlikti, labai pakilo medicinos lygis. Pastarasis elementas padeda išgauti iš žaidėjų maksimumą. Atstatomosios priemonės dabar daug geresnės, žaidėjai gali daug greičiau atsigauti ir pasiruošti kitoms rungtynėms.
- O kaip manote, kuri rinktinė būtų stipresnė: dabartinė ar jūsų laikų?
- Sunku pasakyti. Nemanau, kad galima jas lyginti, juk daug metų praėjo. Dabar rinktinei ateina sudėtingas metas, vyksta kartų kaita, o žaidėjai, kurie turėtų pakeisti veteranus, sėdi ant suoliuko ir beveik negauna žaidybinės praktikos. Tai didžiulis minusas.
- Ar Lietuvos futbolo A lygoje gali subręsti žaidėjai, galėsiantys pakeisti rinktinės lyderius?
- Žinoma. Per praėjusį atrankos į Europos čempionatą ciklą matėme, kad vienas stabiliausių rinktinės žaidėjų buvo Panevėžio „Ekrano“ saugas Ramūnas Radavičius. Jei kiekvienas klubas paruoš bent po vieną žaidėją – jau beveik turėsime startinę sudėtį.
Šiuo metu mums labiausiai trūksta žaidėjų, kurie galėtų karaliauti saugų linijoje. Puolėjai pas mus taip pat nėra tokie „kileriai“, kokie turėtų būti. Štai Ispanijos rinktinė praktiškai be puolėjo žaidžią, tačiau užvaldo visą aikštės vidurį. Mums iki to dar toli. Turime laukti ir ugdyti jaunus žaidėjus.
- Matote jaunų žaidėjų, kurie ateityje galėtų tapti rinktinės žvaigždėmis?
- Iš Nacionalinės futbolo akademijos daug vaikų išvažiavo į Lenkiją, Italiją, Izraelį – reikia palaukti kelerius metus, kol jie sustiprės ir pradės daug žaisti. Štai Belgijos komanda surinko labai jauną komandą, kurį laiką klupo, bet davė tiems vaikais žaisti. Jau pradedame matyti to rezultatus - gerą futbolą šiuo metu demonstruoja belgai.
Reikia pripažinti, kad šiuo metu rinktinė stringa ir leisti žaisti jauniems žaidėjams. Reikia leisti jaunimui apsiprasti ir žiūrėti į priekį.
- Kokį įspūdį jums palieka jaunimo rinktinės?
- Yra gerų vaikų, bet viskas priklauso nuo trenerių darbo ir ne tada, kai žaidėjas jau įžengia į A lygą, bet tuomet, kai dar yra 10-19 metų amžiaus. Profesionalo karjerą pradėjęs žaidėjas turi būti paruoštas tiek techniškai, tie taktiškai. Dažnai į A lygą ateina visiškai „žali“ žaidėjai, kuriuos visko reikia mokyti. Klubuose tam laiko jau nėra, čia galima tik šlifuoti žaidėją.
- Lietuvos futbolas pastaruoju metu labai kritikuojamas. Kokių jūs įžvelgiate spragų?
- Mano manymu, didelė klaida daroma jaunimo futbole, kai treneriai yra orientuoti į rezultatą. Dirbdamas Gargžduose mačiau kaip vykstant 10-12 metų vaikų salės futbolo turnyrui siekiama pergalės, todėl kokie šeši vaikai net neišleidžiami žaisti. Reikalavimas laimėti bet kokia kaina – didelė klaida.
Buvau trenerių kursuose, kuriuose paskaitą skaitė treneris iš Anglijos. Jo nuomone, vaikų iki 15 metų čempionatuose turnyro lentelių net nereikia. Jaunimas pirmiausia turi pažinti tą dalyką, o ne rungtis dėl pirmos vietos.
- Susimąstote ko reikia, kad situacija pasikeistų?
- Manau, kad reikėtų daugiau daryti, o ne kalbėti. Matome, kaip sustojo Nacionalinio stadiono statybos, kokia baisi Kauno Dariaus ir Girėno stadiono būklė, manau, kad laukiama, kol kokia nors nelaimė atsitiks. Tribūna siūbuoja, viskas bėga kiaurai, šviesos stulpai vos laikosi. Pas mus niekas nereaguoja, kol nieko neatsitinka. Bet jei, neduok Dieve, kas nors atsitiks, kas prisiims atsakomybę?
Kitas dalykas, reikia vaikus sudominti. Dabar yra labai didelė konkurencija: kompiuteriniai žaidimas, kitos pramogos, kurių mes neturėjome ir norėjome sportuoti. Todėl jei treneris subarė - jau vaikas nebenori eiti į treniruotę, šaukia, kad turi ir kitų užsiėmimų.
Kalbant apie sąlygas, negi tėvas, turėdamas pasirinkimą, vaiką ves į treniruotę tam, kad šis grįžtų šlapias, purvinas, neretai ir su plaučių uždegimu? Negi ves ten, kur nėra jokių galimybių net nusiprausti? Todėl visi nueina į krepšinį, kur yra šilta ir gražu.
Ir kainos kokios! Štai Vilniaus futbolo maniežas nuo vaikų paskutinį kailį lupa. Jiems nesvarbu, kad vaikai nori treniruotis, jokių nuolaidų nėra. Kai dirbau „Žalgiryje“, mes kiekvieną mėnesį po 20-25 tūkst. litų vien už maniežo nuomą mokėdavome. Už vaikus!
- Pakabinęs bucus ant vinies grįžote į Vilniaus „Žalgirį“, kur beveik prieš tris dešimtmečius pradėjote profesionalo karjerą. Sugrįžkite trumpam mintimis į legendinį sostinės klubą.
- Užplūsta labai geri prisiminimai. Turėjome gerą komandą, savo žaidimo stilių, kėlėme visą Lietuvos futbolą. Žaidėme technišką futbolą.
Nepasakyčiau, kad buvome tokie draugai, kad dieną – naktį vienas kitam būtume pasiekiami. Charakteriai visų skirtingi, visko būdavo, tačiau, kai išeidavome į aikštę – pamiršdavome visus asmeniškumus. Visas jėgas atiduodavome ir tai duodavo rezultatų.
- Dar žaisdamas futbolą galvojote apie trenerio karjerą?
- Iš pradžių ne. Nuomonę pakeitė noras išlikti mėgstamoje aplinkoje, juk futbolas į kraują įaugęs. Norėjau būti arti futbolo, norėjau perduoti savo patirtį jaunimui.
- Esate iš Gargždų, pastaruosius dvejus metus treniravote vietos „Bangos“ komandą, šį sezoną turėjote reikalų su skęstančiu „Atlantu“. Kaip manote, kodėl pajūrio regionas neturi nė vieno stipraus futbolo klubo?
- Klaipėda pernai du turėjo (šypsosi).
- Bet abu pasidalijo paskutines vietas A lygos turnyro lentelėje.
- Tiesa. Vienas iškrito, kitas liko. Manau, kad reikalas yra tarp klubų savininkų ir potencialių rėmėjų. Jie neranda bendros kalbos. Negali būti, kad tokie miestai, kaip Klaipėda, o taip pat ir Kaunas neturi normalios komandos. Juk Klaipėda – pramonės centras. Jei uostas bent procentą pelno skirtų futbolo komandai – esu tikras, kad ji kiekvienais metais žaistų dėl medalių.
Manau, kad joks kitas miestas neturi tiek potencialo, kiek Klaipėda. Čia yra daug įstaigų, kurios neatsisakytų padėti, jei klubai turėtų normalius vadovus. O dabar, kai žino kas vadovauja, nenori ten lįsti.
- Net neabejoju, kad stebėjote ką tik pasibaigusį Europos futbolo čempionatą. Atskleiskite paslaptį už kurią komandą sirgote?
- Už jokią. Sirgau už gražų futbolą ir stebėjau kas kiek patobulėjo.
- Ir kas jus nustebino?
- Gerąja prasme nustebino italai, jie padarė tai, ko niekas nesitikėjo – pateko į finalą. Blogąja prasme – olandai. Jie turėjo žvaigždžių rinktinę, tačiau nesugebėjo nieko parodyti.
- Čempionės titulą apgynusi Ispanijos rinktinė tikriausiai nebestebina nieko. Kaip manote, kur slypi ispanų stiprybė?
- Kai groja valstybių himnai matome kokio ūgio ir sudėjimo yra Ispanijos rinktinės žaidėjai. Matome keletą aukštų futbolininkų, o visi kiti – mažiukai. Bet jie greiti, techniški, universalūs. Jie bet kokiai rinktinei primeta savo žaidimą ir tiesiog griauna varžovą. Jie žaidžia fantastišką futbolą.
- Planuojama, kad kitame Europos čempionate žais nebe 16, bet 24 rinktinės. Realu tikėtis, kad pagaliau pamatysime saviškius tarp stipriausių Europos ekipų?
- Šansų visada yra, tik reikia jais pasinaudoti. Reikia realiai į viską žiūrėti ir stiprinti rinktinę. Žinoma, tarp 24 rinktinių lengviau patekti nei tarp 16, bet pats procesas nuo to nesikeičia. Reikia įdėti tiek pat darbo ir pastangų, nes nė viena rinktinė lengvai neleis mums ten papulti.
