Ignalinos sen., Sabališkės k., vienoje gražiausių rajone erdvių, sukurtų pačios gamtos ir tausojančiai kuriant žmogui, su traktorių vikšrais ir pjūklais įsiveržė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO). Darbuotojai lyg ir turėjo tvarkyti želdinius palei elektros liniją, bet viską ištrypė ir išmaigė.
„Šia žeme vaikštau jau septynis dešimtmečius. Daug nuveikiau, daug žmonių sutikau dirbdama ir Vilniuje, ir kurį laiką garsindama lietuvių tautos paveldą JAV, daug išmokau ir tebesimokau toliau. Bet kai matau žmones, besielgiančius barbariškai arba kvailai, negaliu nei tylėti, nei žiūrėti. Mūsų šeimos sodyboje Sabališkėje saugomos ne tik Bukėnų šeimos, bet ir mūsų tautos kultūros paveldo paslaptys. Palikusi butą Vilniuje atvažiavau čia, kad galėčiau rūpintis šia ypatinga vieta.
Gyvenu tausodama aplinką, daug dirbdama darnoje su gamta. Kartu su manimi dabar sodyba rūpinasi dukterėčia Greta, vasaromis ir savaitgaliais būdama čia, – rankomis suploja tautodailininkė Danguolė Bukėnaitė ir atsidūsta. – Ačiū Aukščiausiajam, mūsų namų erdvę jis saugo kartu su mumis. Tačiau kitoje sodybos pusėje, kur čiurlena upeliukas, iš kurio vandenį praustis semiam ir šaltinis, kurio vandenį geriam – neišvengė barbarų įsiveržimo. Vieną dieną grįžusi iš kelionės pamačiau tai, ko net neįsivaizdavau galint nutikti. Raudojau balsu, nes nesupratau, kaip žmones gali būti tokie žiaurus, pikti ir tušti. Kaip gali žmogus eiti ir viską tiesiog trypti, traktoriais maigyti ir darkyti, kai tą patį galima padaryti labai paprastai ir tvarkingai.“
Situacija išties verčia traukioti pečiais. Jei upelį palei pirtį dar galima būtų pavadinti tiesiog grioveliu, tai jau šalia jo stovinčio šulinio, kuris suręstas virš trykštančio šaltinio, tikrai nepavadinsi „niekuo“. Šalia šulinio suolelis, indai vandeniui padėti – aiškūs žmonių buvimo pėdsakai, bet ESO darbuotojams tai – tuščia vieta. Pjaunam, verčiam, traktoriais maigom ir vargo nematom – kas mums – teisės aktai „apgins“.
Šis šaltinis – ne tik Bukėnų sodybos turtas, bet ir aplinkinių gyventojų. Ir anksčiau sunkiais laikais, ir ypač dabar, turėdami rimtų problemų dėl geriamojo vandens, iš šio šaltinio vandenį į namus vežasi ir už kilometro esantys Kazokinės kaimo gyventojai. Nutiko taip, kad pačioje Kazokinėje net geriamojo vandens šulinių nėra, nes kiek kas bekasę, vandens taip ir nerasdavę. Visas kaimas nuo 1977 m. naudoja vandenį iš 135 m gylio gręžinio. 2023–11-27 buvo atlikti Kazokinei tiekiamo vandens tyrimai. Visko nevardinsime, bet… vien tik sunkiojo metalo mangano rasta 1815 μg/l, kai norma yra 50 μg/l. Apie tai buvo nutylėta. Niekas iš gyventojų nežinojo ir vartojo vandenį.
Manganas yra mineralas, taip pat reikalingas organizmui, tačiau kaip skelbia Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, labai didelė jo koncentracija (normą turėtų viršyti daugiau nei 10 kartų) vandenyje gali sukelti centrinės nervų sistemos, vidaus organų sutrikimų. Medikų teigimu, dideliam kiekiui mangano organizme jungiantis su kitais cheminiais elementais, gali būti išprovokuota žaibinė onkologinė liga.
Istorija ilga ir paini, bet faktas tas, kad Kazokinės gyventojai, kuriems rūpi jų pačių sveikata, turi du kelius: semti vandenį iš šaltinio Sabališkėje arba pirkti parduotuvėje.
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidas Kreivėnas pažadėjo susisiekti su ESO darbuotojais ir išspręsti sudarkytą aplinką ir priėjimą prie upelio bei šaltinio Sabališkėje.
