Lietuvos socialinių mokslų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio manymu, streiką galima prilyginti ligai ar konfliktui. Tačiau, jei žmogus sąmoningas, jis tai gali priimti kaip ženklą, jog kažkas negerai ir imti su tuo tvarkytis.
„Yra žmonių, kurie slepia savo ligą. Taip pat darbdavys įmonėje gali slėpti konfliktą, drausti streiką, nors jis parodo, kad kažkas sistemoje negerai, kažkas tarp santykių negerai, žmonėms blogai.
Jeigu nenorite streiko, ligos, konflikto šeimoje, turite būtinai vykdyti prevenciją. Viena iš tokių prevencijos formų yra kolektyvinė sutartis. Iš principo streikas nėra blogis, todėl kažkaip labai riboti streikus yra atgyvena. Kaip tik turėtų būti padaryta, kad jie būtų trumpesni. Jeigu neturiu mechanizmo, jeigu nejaučiu pulso darbuotojų, kokios yra įtampos, kurios trukdo pasiekti aukštesnį našumą, streikas tai išsprendžia“, – teigia B.Gruževskis.
I.Ruginienė: nenormalu, kad rengtis streikams tenka 2–3 metus
Kaip praneša LSDP komunikacijos skyrius, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė pabrėžia, jog streiką Lietuvoje paskelbti labai sunku, todėl nei viena profesinė sąjunga iškart to nesigriebia.
„Pagrindinis profesinių sąjungų tikslas – rasti sutarimą, kuris būtų naudingas abejoms pusėms ir iš derybų išeiti turint tam tikrą pamatą bei darbovietėje jaustis saugiau. Tačiau kartais tai įgyvendinti labai sudėtinga, o darbuotojų derybinė galia Lietuvoje itin maža, todėl tų spaudimo priemonių labai reikia“, – sako I.Ruginienė.
Pasak jos, praėję metai išties buvo neeiliniai – turėjome du streikus, tačiau jei jiems pasiruošti reikia 2–3 metų, tai yra nenormalu.
„Lyginant su Vakarų Europos šalimis, pavyzdžiui Belgija, kai profesinė sąjunga ateina ir sako, kad atlyginimas turi būti toks ir po trijų dienų jie jau gali išeiti į gatvę ir streikuoti, tai Lietuvoje profesinė sąjunga turi turėti gerą finansinę bazę, pereiti visų instancijų teismus, kol pagaliau jie gali paskelbti streiką.
Išėjimas į streiką yra dar kitas klausimas, kurį darbdavys vėl skundžia teismams. Per tą procesą dar vyksta tokie negražūs dalykai: gąsdinimai, papirkinėjimai, spaudimas iš darbdavio. Vien tik tai, kad turi sutelkti žmones, kad jie tvirtai laikytųsi kartu, pridėjus teisines priemones, visas šis komplektas rodo, kad istorija neklysta – streikų nedaug ir taip yra neatsitiktinai“, – tvirtina LPSK pirmininkė.
Priminė keistus teismų sprendimus
Pasak Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nario socialdemokrato Algirdo Syso, Lietuvoje nėra streikų organizavimo ir vedimo praktikos, o prie to prisidėjo ne tik darbdavių bandymai užgniaužti mėginimus streikuoti, bet ir valdžios nenoras sukurti lengvesnes sąlygas tai daryti.
„Visos valdžios kaišiojo pagalius į ratus neleisdamos paprasčiau ir greičiau organizuoti streikų. Prisiminkime, kai pirmos instancijos teismas pripažino alų gyvybiškai būtinu produktu ir neleido „Švyturio“ gamyklos darbuotojams streikuoti vykstant Europos krepšinio čempionatui.
Panašių pavyzdžių matome ir daugiau. Todėl su parlamentaru Gintautu Palucku esame užregistravę Civilinio kodekso pataisą, kur kalbama apie tai, kad per 5 dienas turi būti priimtas sprendimas dėl streiko organizavimo. Jei nepriimamas – jis gali būti pradėtas“, – teigia A.Sysas.
Jo teigimu, streikas yra pasekmė, kai negebama susitarti ir tie vaizdai, kuriuos matome iš kitų Europos valstybių, būtent tai ir parodo.
„Paskutinė naujiena turbūt yra prancūzų profesinių sąjungų demonstracijos dėl nepritarimo pensinio amžiaus didinimui iki 64 metų. Tuo tarpu mes vis dar galvojame, kad pavieniui galime išspręsti daugiau nei kolektyviai ir šito bendrystės jausmo reikia ieškoti, jei ne su mikroskopu, tai bent su padidinamuoju stiklu,“ – pastebi A.Sysas.
