Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kai kurie mūsų šalies ūkininkai traukdavo į Rygos turgų, kad brangiau parduotų savo užaugintas gėrybes.
Juk 1930 metais pastatyta turgavietė buvo vadinama Latvijos sostinės pilvu.
Sovietmečiu čia plūsdavo perpardavėjai iš kitų SSRS respublikų, žinoma, ir iš Lietuvos. Šis turgus buvo vadinamas geriausiu visoje Sovietų Sąjungoje. O kaip jis gyvuoja dabar?
Pirkėjų gausos nebeliko
„Atpjaukite saldžiarūgštės duonos kepaliuko puselę“, – ties naminės duonos kepyklos stendu stabtelėjusi moteris ima traukti centus iš piniginės.
„Saldžiarūgštė bus ne pati šviežiausia, vakar kepta“, – paaiškino pardavėja ir pasvėrusi duonos gabalėlį paprašė pusantro euro. Maždaug tiek kainuoja jos puskilogramis.
Duonos kepiniai, gardumynai, Skryveriuose esančio fabriko saldainiai „Gotina“ („Karvutė“), pieno produktai – visa tai sukrauta turgaus gastronomijos paviljono vitrinose.
Tačiau šis paviljonas, kaip ir kiti keturi, tebėra pustuštis.
O vienoje vietoje, kur prieš porą metų buvo atidarytas specialus įvairių šalių egzotinio maisto skyrius, išvis nė gyvos dvasios. Tuščioje erdvėje užsilikęs stendas skelbia, kad čia neseniai dar buvo vakcinacijos nuo COVID-19 vieta.
„Smulkieji verslininkai, kurie anksčiau turguje prekiavo tuo, ką patys gamina, nerizikuoja – dar nenori sugrįžti.
Egzotinį maistą gaminę restoranai taip pat stebi situaciją.
Numatyta, kad Latvijoje ekstremali situacija dar galios iki sausio, taigi šiuo metu niekas nenori paviljonuose užimti tuščios vietos“, – paaiškino centrinio Rygos turgaus rinkodaros vadovė Renata Petrova.
Po stogu – žalioji zona
Šiuo metu Latvijoje į vadinamąsias žaliąsias zonas – turgaus paviljonus, kavines, restoranus, parduotuves – galima įeiti turint ne tik galimybių pasą, bet ir asmens dokumentą. Apsaugos darbuotojai netinginiauja – stropiai tikrina, ar kiekvienas į paviljonus įžengiantis žmogus visa tai turi.
Pasak R.Petrovos, nuo pandemijos pradžios 2020-ųjų kovą iki šiųmečio lapkričio turguje nebuvo jokių ribojimų, todėl visą tą laiką prekyba gyvavo.
Tačiau lapkričio pradžioje, kai Latvijoje buvo paskelbta ekstremali situacija ir įvestas karantinas, turgus ištuštėjo, nors oficialiai ir nebuvo uždarytas. Tik neseniai prasidėjo šioks toks judėjimas, kai žmonės pradėjo ruoštis šventėms.
„Nėra ko slėpti – dauguma mūsų pirkėjų yra pensinio amžiaus. Dalis tokių žmonių arba nėra pasiskiepiję, arba neturi išsispausdinę QR kodo. Treti apskritai nejuda iš namų, nes bijo.
Kai kurie prekeiviai yra prastovose ir laukia, kol bus sušvelninti apribojimai“, – sakė R.Petrova. Taigi prekeiviams dabar – sunkmetis. Pajamos menkos, o nuomos mokesčius už patalpas paviljonuose jiems vis tiek reikia mokėti.
Anot R.Petrovos, Latvijos vyriausybė pagaliau priėmė nutarimą dėl nedidelės paramos smulkiajam verslui, kuri bus skiriama atsižvelgiant į sumenkusią apyvartą.
„Tai pirmas kartas nuo 1930-ųjų gyvuojančio Rygos turgaus istorijoje, kai į jį negali patekti tam tikra žmonių grupė.
Net ir per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo atidarytas“, – taip dabartinę situaciją apibūdino R.Petrova.
Į turgų – iš Ventspilio
„Duoną žmonės noriai pirkdavo, bet dabar visiems sunkūs laikai“, – pratarė Cyrulių duonos kepėjas Egonas Gūtmanis.
Tai, ką iškepa malkomis kūrenamoje krosnyje, kiekvieną penktadienį Egonas atveža į turgų Rygoje – sukaria kone 200 kilometrų iš Ventspilio, kuriame gyvena. Sovietmečiu šis vyras darbavosi duonos kombinate, o Latvijai atkūrus nepriklausomybę pats ėmėsi duonkubiliuose minkyti tešlą.
Bet ar kepant duoną įmanoma pragyventi? „Neįmanoma, – papurtė galvą E.Gūtmanis. – Turiu nemažai bičių šeimų, auginu braškes. O štai duoną kepu vos kartą per savaitę.“
Egonas kepa duoną iš ekologiškų miltų, taigi ji šiek tiek brangesnė už kitų turguje prekiaujančių kepėjų. Jos kilogramas kainuoja 4–4,5 euro.
Skerdžia mažiau gyvulių
„Norėtųsi, kad būtų linksmiau. Bet kai turguje buvo įvesti „žaliosios zonos“ reikalavimai, prekyba sustojo“, – Romas Virsniekas mostelėjo ranka į šviežios kiaulienos prikrautą vitrininį šaldytuvą.
3 eurai – tai kiaulienos kumpio su kaulu kilogramo kaina, 3,2 euro – tiek kainuoja kumpis su kaulu, nugarinė – 3,5 euro.
Galima palyginti: vidutinė kiaulienos kumpio su kaulu kilogramo kaina tinklų parduotuvėse Lietuvoje siekia 3,5 euro. Taigi Rygos turguje mėsos kainos – kuklesnės.
Vis dėlto mėsa – greitai gendantis produktas. Kur atsiduria jos likučiai?
„Mažiau skerdžiame gyvulių – tiek, kad galėčiau visą mėsą parduoti, kol ji šviežia. Štai prieš savaitgalį paskerdžiau dvi kaules – perpus mažiau negu anksčiau“, – atsakė R.Virsniekas. Ir patikino, kad šiuo metu turguje prekiaujama tik Latvijos ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa – neliko jokio jos importo.
Žvejai – ypač niūrūs
Centrinio Rygos turgaus žuvies paviljonas, ko gero, yra vienintelė vieta ne tik sostinėje, bet ir visoje Latvijoje, kur dar galima nusipirkti šviežių Baltijos jūroje sužvejotų žuvų. Mat šį turgų pasiekia ir patys žvejai – atgabena tai, ką tinklais ištraukia iš jūros.
„Sunku, labai sunku – nėra pajamų. Nežinau, ar dėl to kalta tik pandemija. Pernai tokiu laiku prekyba žuvimis buvo daug geresnė, o dabar labai blogai. Jeigu visa tai tęsis, paskęsime“, – ranka virš galvos mostelėjo Andris.
Rygos turguje šis vyras darbuojasi devynerius metus. Anksčiau jis pats turėjo žuvų konservų gamybos įmonę, bet kai apie 2010–2011 m. pradėjo kristi Rusijos rublio vertė, ją likvidavo.
Ant Andrio prekystalio – ir šviežios žuvys, ir karštai rūkytos strimelės. Brangiausios yra stintos – jų kilogramo kaina siekia 4,9 euro. Už šprotų ir šviežių strimelių kilogramą prašoma gerokai mažiau – 1–1,2 euro.
„Tiesiai iš žvejų laivo perku tai, ką jie sužvejoja. Turiu draugą, kuriam iškart nuvežu dalį strimelių, kad jas išrūkytų“, – sakė Andris.
Pamaitina bitės
„Laba diena, – supratęs, su kuo turi reikalų, lietuviškai pasisveikino Edgaras Klūga.
Jis su tėvu Gunčiu – 190 bičių šeimų prižiūrintys bitininkai, kurie kas savaitgalį į Rygos turgų medaus atveža net iš Lietuvos pašonėje esančios Aucės.
„Negražu būtų skųstis. Žmonės mus pažįsta, specialiai ateina į turgų nusipirkti mūsų bityno medaus. Mano tėvas šiame turguje prekiauja jau 25 metus, aš pats – maždaug dešimtmetį“, – sakė Edgaras.
Šiemet Klūgų medus nėra pigus. Brangiausias yra viržių, už jo kilogramą prašoma 13–14 eurų, už grikių medų – 8 eurų, pigiausio kaina – 5,2–5,5 euro.
Medus – tai ir natūralūs vaistai. Gal bent šios prekybos nesutraiškė COVID-19? „Viskas būtų gerai, tik kad nėra turistų.
O ir žmonės, kurie per pandemiją prarado dalį pajamų, taupo pinigus – perka medų, bet nedideliais kiekiais“, – atsakė E.Klūga.
Konkuruoja su tinklais
Pasak R.Petrovos, pastaruoju metu paklausą turguje smukdo ne tiktai pandemijos iššūkiai. Latvijoje gyventojų skaičius mažėja, taigi mažėja ir pirkėjų. Be to, turgui tenka konkuruoti su prekybos tinklais.
„Nors ir pandemija, žmonės turi nusipirkti maisto. Greta turgaus yra daug parduotuvių, kuriose kainos mažesnės, – turgus nebėra pigi vieta apsipirkti.
Prekybos tinklams daug lengviau dėl jų susiderėti su tiekėjais nei pavieniams turgaus prekeiviams – su gamintojais.
O tų žmonių prekės arba produktai, kuriuos jie patys augina, gamina ir parduoda, yra išskirtiniai. Jie negali būti pigūs“, – kalbėjo R.Petrova.
Anot jos, Rygos turgaus laukia neišvengiami pokyčiai. Iki šiol jis dirbdavo kiaurus metus be poilsio dienų, tačiau darbo laiką ketinama keisti. Planuojama, kad jis dirbs nuo trečiadienio iki sekmadienio imtinai.
