– Statistikai praėjusį penktadienį paskelbė, kad per metus vidutinis mėnesinis atlyginimas pakilo 12 proc. Kaip vertinate šį rodiklį?
– Su šiuo rodikliu sunku ginčytis. Tokį skaičių rodo ir „Sodra“, ir mūsų banko kliento duomenų statistika – atlyginimai kyla sparčiau negu pernai, daugiau nei dešimtadaliu. Sparčiausiai atlyginimai auga privačiame sektoriuje, o didžiosios dalies darbuotojų atlyginimai kyla greičiau negu kainos. Toks atlyginimų augimas daugeliui įmonių tampa galvos skausmu.
Dar vienas galvos skausmas – ir darbuotojų trūkumas. O laisvų darbo vietų statistika ne ką mažiau įspūdinga – turime virš 22 tūkst. laisvų darbo vietų, tai rekordinės aukštumos. 2018–2019 m. tokiu metų laiku būdavo apie 10 tūkst. laisvų darbo vietų.
Labai greitai iš didelio nedarbo lygio problemos šokome į kitą – labai didelį darbuotojų trūkumą. Ši problema ir toliau aštrės. Yra daug registruotų bedarbių, bet jie negali ar nenori užimti laisvų darbo vietų – tai struktūrinis nedarbas. Kai kurie gyvena ne ten, kur yra laisvos darbo vietos, o gyvenamosios vietos jie keisti nenori, jiems tai per brangu, per toli keliauti. Kiti neturi reikiamų kompetencijų.
Reikia pripažinti, kad darbo rinka per pastaruosius metus labai transformavosi, pandemija transformaciją pagreitino. Dabar darbuotojų apgyvendinimo įstaigose, viešbučiuose reikia mažiau, bet daugiau reikia kvalifikuotų specialistų, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, gali pramonėse įmonėse įrengimus valdyti ne fiziškai, o programine įranga.
Turintiems aukštą išsilavinimą, kompiuterinį raštingumą, darbo vietų netrūksta, jų atlyginimai auga sparčiausiai, o tiems, kurių kompetencijos senesnės, kurie dirbo po pandemijos pilnai neatsigavusiuose sektoriuose, įsilieti į darbo rinką yra sunkiau.
Mažesniuose miesteliuose darbuotojų trūkumo problema net dar opesnė. Sunku įsivaizduoti, kad į mažesnį miestelį pavyktų prisikviesti profesionalius statybininkus, galinčius pakeisti stogą ar atlikti kitus kvalifikuotus darbus. Paprastai patys gyventojai turi atlikti šiuos darbus.
Darbuotojų trūkumo problema yra ne tik IT, statybos, bet ir pramonės, paslaugų sektoriuje. Vilnius susiduria padavėjų trūkumu. Nedarbo lygis aukštas, bet darbuotojų trūkumo problema vis dar didelė – situacija keista.
– Ar atlyginimų augimo tempas rudenį išliks toks pats, ar matysime amerikietiškų kalnelių?
– Vakarų valstybėse ir Lietuvoje matome daug pasiskiepijusių gyventojų, tai jau leidžia išvengti karantino, nestabdyti ekonomikos, todėl neprognozuojame, kad galėtų būti koks nors atlyginimų kritimas ar sustojimas. Kaip tik darydami naujausią ekonomikos apžvalgą padidinome šių ir kitų metų atlyginimų augimo prognozes.
Prognozuojame, kad augimas tik šiek tiek sulėtės, iki 8 proc., bet tai vis tiek išliks vienu iš sparčiausių augimų šiame regione. Tai labiausiai susiję su geromis ekonominėmis tendencijomis ir darbuotojų trūkumu.
– Sveikatos apsaugos ministerija yra paruošusi projektą, kad, jei žmogus yra sveikas, bet nesiskiepija, susirgęs koronavirusu už sveikatos draudimą turėsi mokėti pats, nes sveikatos sistema kainuoja nemažus pinigus. Kiti pyksta, sako, jog moka sveikatos draudimo įmokas, tad kodėl sutartis su valstybe, jei susergama koronavirusu, staigiai nutraukiama? Ką manote jūs?
– Tokiu keliu eina daugelis valstybių. Dabar susiduriame su situacija, kai vieno asmens laisvių klausimas ir priimami sprendimai nebėra susiję tik su juo. Tai susiję su visos visuomenės sveikata, su tuo, kaip funkcionuoja sveikatos apsaugos sistema, ir jeigu kritiškai didelė visuomenės dalis renkasi pasikliauti konspiracijos teorijomis, ji sukelia pavojų likusiai visuomenės daliai.
Tai nėra būdas nubausti, tai būdas paskatinti tinginčius ar abejojančius, nenorinčius pasiskiepyti ir nerizikuoti savo bei aplinkinių gyvybe.
– Ar šiuos metus baigsime su BVP augimu?
– Šiais metais prognozuojamas 4,2 proc., bet nenustebintų ir 5 proc. BVP augimas. Labiausiai ekonomikos augimą slopina net ne paklausos trūkumas, nes yra jos perteklius. Norinčių nusipirkti prekių ir paslaugų yra daugiau nei galimybių.
Bet mes turime pasiūlos trūkumą, nėra pakankamai žaliavų, darbuotojų, konteinerių gabenimui, krovininių laivų, todėl ir pabrango visos žaliavos, daugelis paslaugų, padidėjo transportavimo išlaidos.
Visi per pandemiją sėdėjo, sukaupė daug pinigų, nori nusipirkti daug daiktų, dabar nori naudotis laisvalaikio paslaugomis. Bet pasiūla apribota, o pinigų daug, viso to pasekmė – didėjančios kainos ir kai kuriais atvejais net pristabdomas ekonominis aktyvumas, nes gali turėti pinigų, norėti nusipirkti naują automobilį, bet naujo automobilio nėra, tada nėra ir ekonomikos augimo, jeigu laukiama, kol tas automobilis bus pagamintas.
– Kaip manote, ar mūsų karas su Kinija gali turėti rimtesnes ekonomines pasekmes verslui?
– Jei žvelgiame tik į Lietuvos eksportą, atrodo, kad čia nieko tokio, nes tik 0,7 proc. lietuviškos kilmės produkcijos eksportuojama į Baltarusiją, 1 proc. – į Kiniją. Parduodame medieną, baldus, grūdus, tikrai realizuosime tai ir kitose rinkose.
Bet matau riziką dėl tiekimo grandinių. Jei žaliavų, mikroprocesorių ir kitų daugybės komponentų, kurie naudojami Lietuvos pramonėje kitų prekių gamybai, tiekimas sutrinka, tai prislopina ir darbo vietų kūrimą, ir atlyginimų augimą, tada ir BVP nepadidėja.
Matome, kad Lietuvos pramonės įmonės, pirkdamos žaliavas, svarbius komponentus iš Kinijos, nebegauna garantijų iš Kinijos valstybinių bankų, vadinasi, jos turi susimokėti iš anksto, kartais iš anksto pinigų už visus užsakymus net neturi, tad tie užsakymai vėluoja.
Pasikartosiu – mes turime ne paklausos krizę, bet pasiūlos krizę. Trūksta ne pirkėjų, klientų, bet žaliavų, transportavimo pajėgumų, darbuotojų. Ši krizė virsta į didesnę infliaciją ir kitas neigiamas pasekmes.
– Dalis verslininkų sako, kad mūsų politika dažnai būna lyg ėjimas va banque – padarome, o paskui galvojame, kas iš to išeis. Jums taip neatrodo?
– Šiuo konkrečiu atveju pasitraukimas iš 17+1 šalių grupės ir atstovybės Taivane kūrimas, manau, nebuvo va banque. Tai buvo aiškia ideologija ir vertybėmis pagrįstas sprendimas – turime paremti Taivano nepriklausomybę, palaikyti su juo santykius. Aišku, galbūt nesitikėta, kad Kinija taip greitai ir griežtai į tai atsakys.
Bet Lietuvos Vyriausybė turi instrumentų, kaip išspręsti šią problemą. Buvo skirti pinigai kovoti su COVID-19 pandemijos pasekmėmis. Pusė pinigų yra net neišnaudoti, tad galima tas paskolų garantijas suteikti, pavyzdžiui, žaliavų komponentų importuotojui.
– Bet mūsų viešosios institucijos nedaro visko greitai.
– Kai paaiškės, kad problemos yra labai opios, galbūt bus sureaguota. Bet nereikėtų į tai žvelgti, kaip į pralaimėjimo situaciją. Jau girdėjome svarstymus, kad su Taivano pagalba Lietuvoje galėtų atsirasti puslaidininkių mikroprocesorių gamyklos, kurios aptarnautų ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos įmones. Tai būtų sėkmė, kuri dešimtimis kartų pralenktų praradimus, patiriamus dėl ekonominių santykių suprastėjimo su Kinija.
– Ar gali būti dar ekonominių siurprizų iš Baltarusijos?
– Akivaizdu, kad kitais metais paslaugų eksportas iš Lietuvos į Baltarusiją bus gerokai mažesnis, tranzito pajamos bus prarastos, panašu, kad per Klaipėdos uostą kalios trąšos nebus eksportuojamos. Tad bus įmonių, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos uostas, kai kurios pramonės įmonės, kurios jaus neigiamas pasekmes, bet makroekonominiu valstybės mastu to nelabai matysime.
Yra ir rizika, susijusi su tuo, kad mes Lietuvoje neatsargiai skatinome biokurą naudojančių gamyklų plėtrą, o biokurą vežamės iš Rusijos, nes patys jo neturime pakankamai. Biokuro tiekimas irgi gali sutrikti. Tokie šokai Lietuvai nepalankūs.
Bet yra teigiamų tendencijų – milžiniška paklausa Vakarų Europos valstybėse, Lietuvos eksporto į JAV augimas atsveria praradimus. Visada reikia ką nors paaukoti, kad kažką iš to laimėtum.
– Prof. Rimantas Rudzkis sakė, kad buvimas geopolitinių karų priešakyje mažina mūsų investicinį patrauklumą, nes investuotojas, galvodamas, kur investuoti, gali pagalvoti, kad Lietuva yra konfliktiška. Ką jūs apie tai galvojate?
– Taivanas turbūt negalvoja apie mus kaip apie blogą investicijų kryptį, nes esame vienintelė valstybė Baltijos regione, kuri išreiškė aiškią paramą Taivanui.
Dėl Lietuvos akistatos su Baltarusija, manau, parodome stiprų vertybinį stuburą, kad nepalaikome žmogaus, kuris suklastojo rinkimus ir kuris tokiu būdu išliko valdžioje. Tai nesugadina Lietuvos įvaizdžio, o kaip tik parodo, kad esame Vakarų valstybė, besivadovaujanti aukštais vertybiniais standartais.
Manau, kad riaušės prie Seimo ir žurnalistų stumdymas daug labiau pakentė Lietuvos įvaizdžiui. Iš savo kolegų Švedijoje daug daugiau klausimų sulaukiau apie šiuos žmones ir ką jie daro, ko jie nori, nei apie tai, kokie mūsų santykiai su Baltarusija ir Kinija.
