– Kaip pradėjai dirbti su būstų ieškančiais baltarusių specialistais?
– Tiesiog gavome vienos įmonės, su kuria bendradarbiaujame, prašymą padėti šiems žmonėms rasti butus, nes jiems tai pasirodė labai sudėtinga. Atvykstantys iš kitų šalių daug ko nežino.
– Kaip bendraujate? Kai kurie jaučiasi nepatogiai su lietuviais bendraudami rusiškai, todėl kai kurie specialiai kalba angliškai, kad atrodytų labiau europietiškai.
– Mano atveju visi kalba tik rusiškai ir dėl to nekompleksuoja. Iš jų tik labai nedidelė dalis puikiai moka angliškai – didesnė dalis šneka laužyta anglų kalba.
– Kur jie dažniausiai renkasi butus ir kokius?
– Pas mus butų pasiūla plati, bet vyrauja butai, kurių kaina yra 500–600 eurų. Pirminis baltarusių biudžetas visą laiką būna mažesnis, tačiau jie, atvažiavę ir pamatę, kokios čia yra kainos, pasiūla, visada turi tą savo biudžetą padidinti.
Jie biudžetus nusistato pagal savo šalies rinką, dažnai kainas Lietuvoje lygina su kainomis Baltarusijoje. Tačiau, kai pateikiame pasiūlymus, ką jie gali išsinuomoti už tokį patį biudžetą kaip Minske, jie tada visgi padidina biudžetus ir ieško to, kas jau tikrai jiems patiktų.
– Kokie kriterijai baltarusiams svarbiausi?
– Vis tiek jie nori naujesnės statybos namų, kad komunalinės išlaidos būtų kiek mažesnės. Taip pat svarbiausias atstumas iki jų biurų, vaikų mokyklų ar darželių. Daugiausia atvažiuoja šeimos, kurios turi bent 1–2 vaikus, paskui – žmonės su gyvūnais ir labai retai – poros arba pavieniai asmenys.
Baltarusių poreikiai skiriasi pagal socialinį statusą. Kuo aukštesnes pareigas užima žmogus, tuo jis nori geresnės kokybės būsto. Tokie jau nori gyventi centrinėje miesto dalyje, tad šiuo požiūriu jie nuo lietuvių nelabai skiriasi.
– Kokie jų įspūdžiai apžiūrėjus butus? Galbūt pasišnekate ir apie patį Vilnių?
– Kadangi baltarusių srautas ne toks ir mažas, didelių diskusijų nebūna. Šiaip dažnai jie palygina, pasikalbame apie bendrą ekonominę situaciją – kaip ten, Baltarusijoje, kaip čia, Lietuvoje. Jie linkę įvertinti, ypač naujos statybos, šiuolaikiško interjero, butus. Jiems patinka tai, ką mato.
– Ar žmonės supranta, kad dėl Aliaksandro Lukašenkos veiksmų įmonės persikelia į kitą valstybę, o jie turi keisti gyvenamąją vietą? Ar jie vengia šios temos?
– Matosi, kad kai kurie nelabai nori apie tai kalbėti ir jiems šie pokyčiai nėra labai malonūs ir lengvai įgyvendinami, o kiti į tai žiūri paprasčiau ir netgi šiek tiek pasijuokia iš savęs. Bet šiaip dauguma tikrai supranta, dėl ko jie priversti keisti gyvenamąją vietą – ogi dėl to, kad jų darbdavys persikėlė į Vilnių iš Baltarusijos. O kodėl persikėlė, visi puikiai supranta.
– Kaip į baltarusius žiūri lietuviai? Ar lengvai mūsų tautiečiai juos įsileidžia?
– Čia didžiulė problema. Lietuviai apskritai į užsieniečius žiūri gana įtariai. Jiems turi būti arba labai „teisinga“, standartinė šeima, arba vienas žmogus, o nuomotojams geriausia, kad nuomininkai išvis negyventų tame išnuomotame bute.
Kai paskambini nuomotojams ir pasakai, kad žmonės atvyksta iš Baltarusijos, daugumai iš pradžių jie asocijuojasi su statybininkais, kurie Vilniuje kepa daugiabučius.
Bet, kai vėliau paaiškini, kad tai yra geros, solidžios, dažniausiai informacinių technologijų (IT), įmonės išsilavinę darbuotojai ir jiems reikia ne 8 žmonėms vieno būsto su dviaukštėmis 4 lovomis viename kambaryje, bet normalaus būsto standartinei šeimai, nuomotojai nusiramina.
Bet problema ta, kad baltarusiai, nors mato didelę pasiūlą, bet mato ir tai, kad jų nuomotojai visgi prisibijo, vengia ir nenori. Nesvarbu, kad tiek lietuvių, tiek baltarusių šeimos tvarkingai gyvens, tuo labiau, kad yra ir sutartys.
– Galbūt baltarusiai gyvens net ir tvarkingiau, nes žinos, kad jiems kitą būstą susirasti bus sudėtinga, todėl saugos ir bandys išlaikyti savo reputaciją.
– Tikrai taip. Tačiau kai kurie nuomotojai įsivaizduoja, kad išgriaus jų butą, sudegins ir panašiai.
– Ar dėl to kaltas konservatyvus lietuvių požiūris į bet ką, kas yra nestandartas, ar tai susiję ir su mokestiniais reikalais? Juk atvykusiems baltarusiams reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, nes to prašo migracijos tarnyba, o tokiu atveju nuomotojams atrodo, kad jie jau „apsišvies“ ir negalės gauti popierinių pinigų.
– Tai tikrai turi įtakos, yra tokių atvejų. Atrodo, nuomotojui viskas tinka: kad atvažiuoja šeima su vaiku ar dviem, su šuniuku ar kačiuku, bet, kai pradedame kalbėti apie gyvenamosios vietos deklaravimą, jis tada susimėto ir tu pamatai, kad jis nėra linkęs viešai deklaruoti nuomojantis butą, o yra labiau linkęs gauti popierinius pinigus.
Bet stengiamės keisti šį požiūrį: kai kada už geresnį butą pasiūlome didesnius pinigus nuomotojui, kad jis nebeturėtų preteksto pasakyti „ne“. O tada tuos pinigus jis skiria tam pačiam verslo liudijimui arba susimokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Tai yra nustatyta nuomos suma, plius mokesčiai. Tai nėra standartas, tiesiog yra visokių atvejų.
Kartais baltarusiams klientams rezervuojame tuos butus iš anksto, kad jie turėtų pirmumo teisę tik atvažiavę iš karto juos išsinuomoti. Prigalvojame visokių schemų, kaip įveikti tą neigiamą požiūrį į baltarusius, gyvenamosios vietos deklaravimą ir tuo pačiu pajamų deklaravimą.
– Iš esmės nuomininko deklaravimas būste nėra nei gerai, nei blogai. O būsto savininkas jį gali išdeklaruoti bet kuriuo metu.
– Gyvenamosios vietos deklaravimas vykdomas tam tikram konkrečiam laikotarpiui. Jeigu sutartis pasirašoma nuo šių metų rugsėjo 1 d. iki kitų metų rugsėjo 1 d., būtent tam laikotarpiui savininkas ir nurodo leidžiantis deklaruoti gyvenamąją vietą savo būste. O jeigu sutartis nutraukiama anksčiau laiko, savininkas gali tą deklaraciją bet kada panaikinti ir viskas. Tad jokių rizikų tikrai nėra.
– Daugeliui atrodo, kad deklaravus gyvenamąją vietą nuomininko jau niekaip nebeiškrapštysi, jei jis norės, nemokės nuomos ir nieko nebus galima jam padaryti. Bet iš tikrųjų teisiškai remiamasi nuomos sutartimi, o ne deklaracija.
– Taip. Tačiau žmonėms trūksta žinių. Bet, kai viską paaiškiname, dažnas tada supranta ir klausimų nebekyla.
– Kas finansuoja butų nuomą? Patys baltarusiai ar įmonės?
– Pinigus moka ir sutartį sudaro patys fiziniai asmenys. Mes tik bendradarbiaujame su įmone, kuri suinteresuota, kad apgyvendintume jų darbuotojus, kadangi jų gana daug ir ateityje bus dar daugiau.
– Būna, kad užsiminus, jog nuomininkas bus įmonė, nuomotojams tai vėl labai sukelia stresą, nes jie galvoja, kad bus užvežta statybininkų, kurie bus suguldyti po vieną žmogų į kvadratinį metrą.
– Šiuo atveju sudarome sutartį su konkrečiais fiziniais asmenimis, Baltarusijos piliečiais. Į sutartį įmonės būna įrašytos tik kaip saugikliai, jeigu kiltų kokių nesklandumų – nuomininkas nemokėtų ar nekomunikuotų. Įmonės tiesiog laiduoja už savo darbuotojus.
– Ar yra buvę kokių nesklandumų?
– Ne, viskas vyksta gana sklandžiai. Pagrindinis iššūkis yra tiesiog nuomotojams viską paaiškinti. Apskritai jie neturėtų vadovautis jokiais stereotipais, nežiūrėti, iš kokios šalies yra žmogus, ką jis veikia, kokia jo orientacija ar politinės pažiūros. Svarbiau su juo pabendrauti, pajausti gyvai, o visos numatomos rizikos gali būti sudėliotos sutartyje ir, jei ja bus vadovaujamasi, jokių problemų nekils.
– Kiek dar gali būti tų baltarusių?
– Bendradarbiaujame kol kas tik su viena įmone, kuri žada į Vilnių perkelti 500–600 darbuotojų, bet sulaukiame skambučių su prašymais padėti ir kitoms įmonėms. Tad, manau, kad tas skaičius didės. Nors išvažiavimas baltarusiams dabar yra ir sudėtingesnis.
