Iš pažiūros tai nėra daug, tačiau reikėtų atsižvelgti į du dalykus. Pirmiausia, jau seniai nebuvo net ir tokio rodiklio. Antra, plika akimi matyti, kaip brangsta ir kai kurios prekės, o ypač paslaugos. Daugiau nei iki pandemijos tenka mokėti ir kirpyklose, ir grožio salonuose, ir kavinėse ar restoranuose.
Per metus pigiausiame prekių krepšelyje, kurio kainas seka tyrimo portalas pricer.lt, esantys produktai akivaizdžiai pabrango. Aliejus – 12,8 proc., kava – 18,1 proc., silkė – 26 proc., pienas – 29,5 proc., o juoda duona – net 49,2 proc. O juk tai yra gaminiai, kurių kainos itin rūpi mažiausiai pasiturintiems.
Paslaugos ir prekės brangs ir toliau, nes nuo liepos mėnesio 8 procentais padidėjo elektros kaina, o dujos pabrango net 26–50 proc., nelygu suvartojamas jų kiekis.
Tai tikrai taps postūmiu gamintojams kelti kainas, nes padidėjusias sąnaudas sudėtinga kompensuoti savo sąskaita. O juk atlyginimai taip pat kyla gana sparčiai – metinis jų augimas siekia kone 10 procentų. Siekdami likti konkurencingi verslininkai didina algas, tačiau galiausiai visa tai padengia vartotojai.
Negana to, nuo kitų metų sausio dujos ir elektra dar turėtų pabrangti, nes dabartinės jų kainos biržose jau nebeatitinka tų, už kurias tiekėjai parduoda vartotojams antrąjį šių metų pusmetį. Tai dar labiau įsuks infliacijos karuselę.
Galima neabejoti, kad po pusmečio Vyriausybės link vėl skries opozicijos atstovų strėlės, o rinkėjų akyse neišvengiami sprendimai kelti kainas irgi nepridės populiarumo dabartiniams valdantiesiems.
Juk jau dabar opozicinių socialdemokratų lyderė V.Blinkevičiūtė populistiniu tonu aiškina, kad ministrų kabinetas, regėdamas padėtį rinkose, nesiėmė jokių sprendimų.
Politikės pasiūlymas – valstybės įmonės esą turi ne siekti pelno, o teikti gyventojams paslaugas už mažiausią kainą.
Idėja gal ir patraukli, tačiau turint galvoje stambiųjų, ypač energetikos sektoriaus, kompanijų plėtros planus, taip pat valstybei mokamus dividendus, kažin ar esant dabartinei politinei daugumai gali būti įgyvendinta. Juk tam reikia iš esmės keisti šių bendrovių strategiją, todėl greitų sprendimų tikėtis sudėtinga.
Kita vertus, kai kurių namų darbų valdantieji tikrai nepadarė. Antai medienos kainos vasaros pradžioje šoko į tokias aukštumas, kokių seniai nebuvo regėta, – jos buvo net keliasdešimčia procentų didesnės nei kaimyninėje Latvijoje.
Mūsų šalies perdirbėjai jau seniai prašė valdžios, kad būtų pakeista medienos iš valstybinių miškų įsigijimo tvarka, kad Latvijos įmonės, kurios ir pasiūlė mūsų šalyje didžiules kainas, rąstų negalėtų įsigyti taip laisvai. Bet jokių sprendimų nebuvo priimta.
Vis dėlto didžiosios dalies infliacijos veiksnių valdžia niekaip negali paveikti. Juk visame pasaulyje kurį laiką buvo matomas žaliavų brangimo cunamis – dešimtimis procentų ar net keliais kartais brango įvairūs metalai, puslaidininkiai, daugelis kitų gamybai reikalingų prekių.
Prisidėjo ir kelis kartus pakilę konteinerių gabenimo jūromis tarifai. Tos pačios gamtinės dujos pabrango dėl buvusios šaltos žiemos, kurios metu Europoje buvo ištuštėjusios didžiuma saugyklų.
Tiesa, pastaruoju metu jau galima įžvelgti ir vartotojams bei verslui palankesnių tendencijų.
Pavyzdžiui, ta pati mediena ėmė pigti – pirmiausia nuo JAV. Pastarąją savaitę jau kaip reikiant sumažėjo ir elektros kaina mūsų regiono biržoje. Tačiau ar tokie procesai bus ilgalaikiai, nuspėti kol kas sudėtinga.
Bet kuriuo atveju infliacija tikrai viršys vieną ar du procentus, kurie buvo įprasti pastaraisiais metais, ir tai turėtų trukti gana ilgai. Juolab jeigu pasaulio ekonomikos atsigavimas net ir nesitraukiančios pandemijos akivaizdoje tęsis toliau.
Svarbus ir kitoks požiūris – galbūt ne tiek kainos yra per didelės, kiek per mažos žmonių pajamos? Taip kol kas tikrai yra, ypač kalbant apie mažiau turtingą visuomenės sluoksnį. Todėl brangymečio akivaizdoje valdantieji neabejotinai jus spaudimą toliau didinti pensijas, kitokias išmokas gyventojams ir greičiausiai bus priversti tai daryti.
Baigiantis metams vėl turėtų pasigirsti svarstymų dėl minimalaus atlyginimo kėlimo. Kadangi kol kas mūsų valstybė skolintis gali kone už dyką, o netrukus ims plaukti ir milijonai iš Europos Sąjungos atsigavimo fondo, turėtų vėl būti svarstoma idėja pakelti neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Biudžetui, aišku, tai kainuotų nemažai, tačiau toks sprendimas turėtų gana greitai atsipirkti, nes taptų lengviau tiek dirbantiesiems, tiek darbdaviams.
Tačiau svarbiausia Vyriausybės užduotis pastaruoju metu – skatinti investicijas į kuo didesnę pridėtinę vertę kuriančius ūkio sektorius. Tik tokiu atveju bus sukurta daugiau gerai apmokamų darbo vietų, o tuomet ir kylančios kainos nebeatrodys tokia tragedija. Kitaip mes rizikuojame tapti brangia, tačiau neturtinga valstybe.
