Tai turėtų būti nemaloni žinia valstiečių vairuojamai valdančiajai koalicijai, pabrėžiančiai savo nuopelnus didinant socialines išmokas ir taip mažinant skurdą.
Ekonomistų nuomonės išsiskyrė pirmiausia dėl skurdo sampratos. Kai kurie, pavyzdžiui, Ž.Mauricas, mano, kad svarbiausia mažinti absoliutų skurdą, o jis Lietuvoje kylant ekonomikai tolydžio mažėja.
Absoliutaus skurdo riba 2018 metais buvo laikomos 245 eurų pajamos per mėnesį vienišam asmeniui ir 515 eurų dviejų suaugusiųjų bei poros vaikų iki 14 metų šeimai. Suprantama, tiek lėšų leidžia tik šiaip ne taip pramisti, tačiau normaliam gyvenimui jų toli gražu negana.
Absoliutaus skurdo zonoje 2018 metais buvo atsidūrę 312 tūkst. Lietuvos žmonių, o tai sudaro 11,1 proc. gyventojų. VK nustatė, kad, nepaisant socialinių išmokų, net 86 proc. šiam sluoksniui priskiriamų asmenų ir šeimų neįstengia tenkinti net minimalių poreikių.
Nemažai ekonomistų mano, kad svarbesnis ne absoliutaus, o santykinio skurdo rodiklis. Jo riba nubrėžiama maždaug ties 60 proc. vidutinių gyventojo pajamų, todėl kuo didesnis šis vidurkis, tuo aukščiau kyla ir santykinio skurdo žymuo.
Žinoma, šis rodiklis labai priklauso nuo pajamų paskirstymo tolygumo, todėl santykinis skurdas matomas net turtingose Vakarų šalyse. Vis dėlto Lietuvoje itin daug žmonių gyvena žemiau šios ribos – beveik 23 procentai.
Negana to, absoliutaus skurdo per metus Lietuvoje sumažėjo 2,7 proc., o santykinis išliko tokio pat aukšto lygio.
Mat mažinti absoliutų skurdą kylant ekonomikai nėra sudėtinga. Galima net ir nieko nedaryti, tik atitinkamai didinti minimalią mėnesio algą ir skirti tą pačią augančio biudžeto dalį socialinėms išlaidoms.
Kai kurie ekonomistai ir rekomenduoja valdžiai stengtis skatinti ūkį, nes tai turėtų mažinti absoliutų skurdą, o gal ateityje, Lietuvai tapus turtinga šalimi, ir visai išnaikinti.
Tai reikštų, kad niekas šalyje nevaikšto alkanas ir nuogas. Šiuo keliu iš esmės ir eina tiek dabartinė, tiek ankstesnės valdžios.
Bet problema ta, kad prezidento G.Nausėdos skelbiamai gerovės valstybės vizijai, kuriai paskubėjo pritarti ir valstiečiai, įgyvendinti nepakaks tik mažinti absoliutų skurdą.
Ekonomistai R.Lazutka, R.Kuodis, B.Gruževskis atkreipia dėmesį, kad skurdo samprata priklauso nuo šalies gerovės lygio, kad tai susiję su socialine atskirtimi ir pajamų nelygybe.
Suprantama, žmonių gaunamos pajamos negali būti lygios, nes nevienodi jų gebėjimai, pastangos, darbas.
Netgi komunistinę ideologiją išpažinusiose šalyse anaiptol ne lygiai buvo raikomas gerovės pyragas.
Tačiau kai kalbama apie pajamų nelygybę šiais laikais, turimas galvoje neteisingas jų paskirstymas – pernelyg dideli, darbo verte nepagrįsti turtiniai skirtumai tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių. Lietuvoje ši nelygybė yra viena didžiausių ES.
Būtent tokią pajamų nelygybę atspindi santykinio skurdo rodiklis. Tai šiuolaikinei visuomenei pavojingas reiškinys – ją skaldo, kelia socialinę įtampą.
Taip yra ne todėl, kad sunkiau besiverčiantys asmenys pavydi geriau gyvenantiems. Santykinis skurdas stumia žmones į socialinę atskirtį, nes jiems sunkiai pasiekiamos jų visuomenėje įprastos gyvensenos normos.
Kai kuriose Afrikos šalyse vis dar svarbiausia, kad žmonės galėtų pavalgyti, apsirengti, gautų bent minimalias sveikatos ir švietimo paslaugas.
O pasiturinčiose valstybėse norint būti visaverčiu visuomenės nariu žmogui būtina ir pailsėti, pakeliauti, naudotis šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis, suteikti vaikams lygiavertį išsilavinimą. Bet santykinis skurdas neleidžia taip gyventi.
Negana to, socialinė atkirtis užprogramuojama ir šių žmonių vaikams, nes jiems sunkiau įgyti gerą išsilavinimą, lygiomis sąlygomis konkuruoti.
Šios problemos neįmanoma išspręsti vien didinant vaiko pinigus ar kitas socialines išmokas.
Reikia plėsti ir įvairias socialines paslaugas, sudaryti visiems vaikams geras ugdymo sąlygas, nepriklausomai nuo šeimos turtinės padėties, o mažiausiai uždirbančių žmonių pajamas labiau priartinti prie šalies vidurkio.
Tiesa, einant šiuo keliu neišvengiamai tektų imtis pajamų perskirstymo, o tam prireiks ir naujų mokesčių, ir progresinių tarifų.
Mokestinė našta didėtų, tai nėra populiaru, be to, susidurtų skirtingų visuomenės sluoksnių interesai.
Sunku įsivaizduoti, kaip valdžia įstengs vykdyti tokias reformas, ypač artėjant Seimo rinkimams, nors valdantieji ir kalba tiek apie taršių automobilių, tiek apie didesnį nekilnojamojo turto apmokestinimą, net apie progresinius pajamų mokesčio tarifus.
Kita vertus, ekonomikai kylant mažiau skausmingai jaučiamas mokesčių naštos didėjimas. Tik lazda turi du galus – Vakarų šalių lygio mokesčiai gali sumažinti Lietuvos investicinį patrauklumą ir net skatinti šalies verslą ieškoti svetur palankesnių mokestinių sąlygų.
Regis, čia geriausia būtų laikytis patarlės: prieš pjaudamas devynis kartus pamatuok.
