Kai viena galingiausių pasaulio valdovių – Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II – atvyko į Lietuvą, restorano „Ida Basar“ vadovas V.Kontrauskas už 200 tūkst. litų užsakė 120 komplektų stalo įrankių, lėkščių ir taurių servizą specialioje Liuksemburgo įmonėje, aptarnaujančioje karališko kraujo asmenis.
Investicija pasiteisino – vėliau šis servizas buvo naudojamas, kai Lietuvoje vakarieniavo Japonijos imperatorius Akihito ir jo žmona Michiko, Belgijos karalius Albert’as II ir karalienė Paola, Švedijos karalienė Silvia.
Dabar servizas puikuojasi Bokšto gatvėje esančio Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus karališkojoje salėje.
Šią savaitę paaiškėjo, kad 349 kvadratinių metrų patalpos, kuriose įsteigtas Kulinarinio paveldo muziejus, bus parduotos aukcione. Jas prieš porą metų Vilniaus savivaldybė V.Kontrauskui dvidešimčiai metų išnuomojo už simbolinę kainą – vieną litą (29 euro centus) už kvadratinį metrą.
Per trejus metus verslininkas į pastatą turėjo investuoti 2 milijonus litų (apie 580 tūkst. eurų) ir sukurti Lietuvos kulinarinio paveldo muziejų. Šie pinigai dar nebuvo investuoti.
„Dabar mane bandoma pavaizduoti kaip traną ant sveiko Lietuvos visuomenės kūno, – sakė V.Kontrauskas. – 35 metus rinkta kolekcija įvardyta kaip niekam nereikalinga, nors muziejuje sukaupta daugiau kaip 25 tūkst. eksponatų.“
– Kodėl jūs pats nenorite dalyvauti aukcione ir įsigyti šio pastato? – pasiteiravo „Sostinė“ V.Kontrausko.
– Gal ir norėčiau. Bet įtariu, kad vyksta nesąžiningas žaidimas. Žinau, kad pastatas sudomino vieną asmenį, ir nenoriu su juo rungtis.
Be to, muziejus – ne komercinė struktūra ir nesiekia pelno. Aš neketinu čia plėtoti verslo.
– Ar jūsų sutartyje buvo numatyta, kad savivaldybė gali kelti nuomos kainą?
– Ne, tokio punkto nėra. Todėl aš atsisakiau mokėti didesnę nuomą, nei buvo nurodyta sutartyje, ir iškėliau savo sąlygą: tegu man grąžina 120 tūkst. eurų, kuriuos išleidau pastatui remontuoti, bei 80 tūkst. eurų prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir suremontuoja patalpas – tuomet aš mokėsiu nuomos mokestį komercinėmis kainomis.
Savivaldybė neprieštaravo ir nieko nesakiusi įtraukė šį pastatą į privatizuojamų objektų sąrašą.
Mano nuomos sutartyje tikrai yra sąlyga, kad nuomos sutartis nustoja galioti, jei pastatas privatizuojamas per aukcioną.
– Kodėl jūs pasirašėte tokią sutartį?
– Man paaiškino, kad tai – standartinis sutarties tekstas. Arba pasirašai, arba ne. Teisininkai, su kuriais konsultavausi, patarė pasirašyti.
– Kam jums iš viso reikia to muziejaus?
– Mano žmona irgi sako: „Tu kvailas.“ Bet pabandysiu paaiškinti. Mums su žmona Dievas nedavė vaikų. Mano didžiausias noras – palikti ką nors po savęs.
35 metus renku įvairius su valgymu susijusius daiktus – įrankius, indus, paveikslus. Aš be to negaliu. Sovietmečiu lietuviai buvo paversti bulvių valgytojais.
Mes nežinojome nei savo didingos istorijos, nei virtuvės.
Bet paklausykite, ką 1783 metų sausio 19 dieną kunigaikštis Radvila valgė savo dvare. Ogi itališkų „rabačkul“ makaronų sriubą, gabalą natūralios mėsos, kopūstus su kotletais ir dešra, nupenėtos vištos patiekalą, keptą kiškį.
Ar galite įsivaizduoti tokį gurmanišką valgiaraštį? Seilės skiriasi skaitant! Aišku, taip valgiusių buvo nedaug – gal vienas procentas. Mūsų misija – nupūsti daug dulkių ir ištaisyti neteisybę. Todėl negaliu pakęsti tokio valdininkų niekinimo ir chamizmo – ne jiems spręsti, ar tokio muziejaus reikia.
– Kiek kainuoja išlaikyti muziejų?
– Apie 7 tūkst. eurų per mėnesį. Bilietas kainuoja 3 eurus, vaikams ir senjorams – 1 euras, ekskursija – 15 eurų. Turėjau lūkesčių, kad muziejui ilgainiui išsilaikyti padės smuklė, – šiame pastate iš tikrųjų XIX a. veikė viena iš 600 Vilniaus smuklių.
Čia kasdien siūlome vis kitokį meniu, susijusį su kulinariniu paveldu, – totorišką, aukštaitišką, žydišką, lenkišką. Bet Bokšto gatvė šiuo metu iškasta. Kas gali čia per purvą atbristi?
Taip, kol kas apie mus mažai kas žino. Atvėrėme vartus šiais metais per Muziejų naktį, per vieną naktį mus aplankė 2 tūkst. vilniečių.
Bet aš ne Radvila ar Sapiega, kad taip greitai išgarsinčiau muziejų. Mes gyvename sunkiai ir taupome, kur galime.
Noriu pabrėžti, kad negauname jokių dotacijų nei iš miesto, nei iš valstybės.
Tokių muziejų pasaulyje labai nedaug, ir išgirdę, kad įsikūrėme be dotacijų, užsieniečiai labai stebisi.
Muziejų miestui reikia, bet ne tokia kaina
Alma Vaitkunskienė
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė
„Savivaldybė 2014 metų pasirašytoje sutartyje su „Idabasar“ savininkų p. Kontrauskų įsteigta viešąją įstaiga yra aiškiai nustatyta, kad nuomos sutartis galios ne ilgiau kaip iki turto pardavimo aukciono. Taigi, sutartyje yra aiški nuostata, kad Savivaldybės Taryba gali priimti sprendimą ir tą sprendimą priėmė pasinaudodama savo sutartine teise. Todėl objektas bus parduotas vykdant Savivaldybės Tarybos valią ir sutartis automatiškai nutruks įvykus objekto pardavimo aukcionui.
Kadangi, pastatas turi didžiulę ateities investicinę vertę Savivaldybės Taryba priėmė išmintingą sprendimą ir jį įgyvendins gindama viešąjį interesą. P. Kontrauskui kategoriškai atsisakius mokėti už turtą rinkos nuomos kaina Savivaldybės Taryba nusprendė taip, kaip tai naudingiausia vilniečiams.
Ponui Kontrauskui nereikėtų klaidinti visuomenės: p. Kontrausko su Savivaldybe pasirašytoje sutartyje yra aiškiai parašyta, kad išnuomoto turto pagerinimo išlaidų savivaldybė nuomininkui neprivalo kompensuoti. Savivaldybės specialistų atlikta p. Kontrausko pateiktų dokumentų analizė parodė, kad investicijos lyginant su objekto verte buvo labai mažos. Savivaldybė teismo atveju, pateiktų visus reikalingus įrodymus sutartyje nustatytoms jos teisėms apginti.
Savivaldybė 2014 metais išnuomavo patalpas dviejų privačių kulinarijos paveldo kolekcininkų p. Kontrauskų įsteigtai viešajai įstaigai, o Bokšto, Savičiaus ir Išganytojo gatvių rekonstrukcijos darbai prasidėjo tik šių metų liepos 19 d. Tad, šiuo atveju, p. Kontrausko argumentas apie tai, kad lankytojai nežinojo apie muziejų, nes per purvyną jiems buvo sunku patekti, yra keisti.
Miestui reikia muziejų, bet ne bet kokia kaina (įvertinant Savivaldybės biudžeto situaciją, skolos dydį ir visus miesto poreikius) – taip nutarė Vilniaus Taryba. Savivaldybės Taryba ir Administracija skiria daug dėmesio Kultūros įstaigoms ir jo skirs dar daugiau, tačiau p. Kontrauskui nereikėtų spekuliuoti Kultūros ir muziejų reikalingumo argumentu stengiantis apginti vien savo privatų interesą. Išlikti patalpose už kurias norėtų mokėti po 1 Lt už 1 kv.m. 20 metų“.
Skaičiai ir faktai
Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus buvo įkurtas 2003 metais. Teisę naudoti pavadinime Lietuvos vardą suteikė Teisingumo ministerija. Muziejų įsteigė Vaclovas Kontrauskas, jo žmonsa Henrita Kontrauskienė ir bendrovė „Ida Basar“.
2007 metais muziejus pradėjo veikti Birštono viešbutyje „Karališkoji rezidencija“. 2010 muziejus perkeltas į Vilnių ir „Ida basar“ tapo restoranu muziejumi.
2014 metais Vilniaus savivaldybės taryba priėmė sprendimą išnuomoti už simbolinę kainą 349 kvadratinių metrų patalpas muziejui esančias Bokšto gatvėje 9 su sąlyga, kad iki 2018--ųjų pabaigos į jas būtų investuoti 2 milijonai litų.
2015 metais muziejus pradėjo veiklą, lankytojai buvo prašomi susitarti dėl lankymo iš anksto telefonu, o 2016 gegužę muziejus atvėrė duris. Per tą laiką jį aplankė daugiu nei 10 tūkstnčių lankytojų. Viename ketvirtadalyje patalpų įsikūrė kavinė „Smuklė“, kur siūloma apragauti kurinarinio paveldo patiekalų.
Muziejus turi 25 tūkst. eksponatų -- indų, įrankių, puodų, paveikslų, susijusių su maisto gaminimu ir valgymu. Tarp jų -- 2,5 valgių gaminimo knygų. Muziejus pasirašė sutartį su Vrublevskių biblioteka leisti senovines kulinarijos knygas.
