Pavyzdžiui, nuo Karaliaus Mindaugo iki Žaliojo tilto galėtų įsikurti namų ant vandens kolonija, kuri taptų traukos centru. Čia veiktų kavinės, nedidelės parduotuvės, o gal kažkas įsirengtų būstus.
"Ilgai buvo kalbama ir mėginama gaivinti laivybą Neryje, tačiau nuolat kildavo problemų. Upė sekli, o kanalo valymui reikia milijonų. Tačiau gaila būtų neišnaudoti upės, tekančios per vidurį miesto.
Galvojome, kaip apsieiti be milžiniškų investicijų ir nuo laivybos perėjome prie gyvenimo šalia upės", - sakė vienas idėjos iniciatorių fotografas ir menininkas Saulius Paukštys. Jis šią idėją kūrė kartu su Vilniaus istorijos žinovu, Rotušės valdytoju Sauliumi Pilinkumi ir architektu Valdu Ozarinsku.
"Šis projektas iš tiesų turi tradiciją ir labai vilnietišką. Mūsų protėviai Nerį naudojo laivybai. Neryje buvo ir gyvenamųjų plaustų.
Tai nėra sekimas kitų miestų pavyzdžiais. Tai prisiminimas, kas kažkada egzistavo ir siūlo racionalūs sprendimai. Neris jau atsigauna, čia vyksta regatos, daugiau žmonių ją atranda. Reikai atgaivinti gyvenimą prie vandens", - sakė S. Pilinkus.
Kol kas kalbama tik apie idėją, kuri beveik nieko nekainuoja, tačiau ja tikimasi sudominti verslininkus ir, galbūt, Neries krantinėje plaukiojančių namų galėtų atsirasti 2014 metais.
"Tai tik pradinė idėja. Manau, kad architektai galėtų sukurti po gabalėlį šios kolonijos - po kelis namelius ant vandens. Manau, to reikėtų, nes dabar trūksta gyvybės Neries upei, kartais ji panaši į kloaką", - sakė V. Ozarinskas.
Vilniaus savivaldybės atstovai tokią idėją palaiko, tačiau jos savivaldybė pati įgyvendinti tokį projektą neturi galimybių.
"Neries atgaivinimo projektas tęsiasi jau kelerius metus ir juda į priekį. Akivaizdu, kad infrastruktūros poreikis prie vandens didėja. Kokia infrastruktūra tai galėtų būti - kūrybos klausimas. Savivaldybė pati ngwelai imtis iniciatyvos, bet gali padėti įgyvendinti idėjas", - sakė Vilniaus savivaldybės, Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Rūta Matonienė.
Idėjos autoriai supranta, kad žiemą ledonešis gali namus ant vandens nuniokoti. Tai galima išspręsti - ant krantinės siūloma įrengti pakylą, kurios vanduo nesieks, o žiemą ant jos užkelti pastatus. Pavasarį juos vėl būtų galima nuleisti į vandenį.
Pavyzdys - Nyderlandai
Namo ant vandens Lietuvoje nepamatysi, o Olandijoje jie tiek pat įprasti, kaip ir normalūs būstai. Žemiau jūros lygio yra trečdalis Nyderlandų. Šalis vandenį suvaldyti išmoko dar viduramžiais, o šiandien savo patirtį (ir namų ant vandens technologijas) eksportuoja į Indoneziją, Kiniją, Tailandą, Dubajų, Maldyvus.
„Lietuvoje statyti namų ant vandens negalime net jeigu labai to norėtume. Yra reikalavimas, kad pastatai būtų ne arčiau kaip 50 metrų nuo kranto. Bet koks objektas vandenyje laikomas laivu – tad ir vėl keliami atitinkami reikalavimai. O pasaulyje tokie statiniai populiarūs“, - sakė architektas Arūnas Liola.
Anot jo, nėra priežasčių, kodėl tokių projektų ir Lietuvoje negalėtų būti. Kita vertus, tose vietose, kur pastatai patenka į potvynio rizikos zoną, nekeliama jokių specialių reikalavimų. O būtent miesto planuotojai turėtų pasakyti: šiuos namus reikia statyti taip, kad nenukentėtų nuo stichijos. „Dabar tokių reikalavimų nėra. Arba gali statyti ką nori, arba statyti draudžiama.
Todėl net prie upių Lietuvoje niekas nestato namų ant polių arba paaukštintais pamatais. Žinoma, architektas gali pasiūlyti tokią idėją, bet žmonės konservatyvūs – jeigu įmanoma, jie nori gyventi įprastame name.
Turime pripažinti – kad ir kaip mėgstame vandenį, mes jo bijome. Olandai, skandinavai vandenį jau yra prisijaukinę, jie moka su juo elgtis. Tai – jų kultūros dalis“, - tvirtino A. Liola.
