Ilgas kelias į konfederaciją
I.Ruginienė papasakojo, kaip pati atėjo į Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją.
„Mano močiutė – stomatologė. Nuo vaikystės aš daug laiko praleisdavau su ja darbe. Mano didžiausia svajonė buvo baigti medicinos mokslus. Mokykloje labai gerai mokiausi, kad gerai išlaikyčiau egzaminus. Norėjau studijuoti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – ten į įstojau ir pabaigiau mokslus kaip visuomenės sveikatos specialistė.
Vėliau įgijau magistro laipsnį. Gavau pirmą valstybinį darbą, kuriame dirbau penkerius metus. Tada daug negalvojau apie profesines sąjungas, mano pirmasis apčiuopiamas susipažinimas su tuo buvo tai, kad toje įstaigoje buvo įstaigos lygiu veikianti profesinė sąjunga. Aš tapau jos nare“, – prisiminė I.Ruginienė.
Ji tikino, kad yra pilietiškai aktyvus žmogus, tad profesinės sąjungos veikla ją kaipmat įtraukė.
„Bet tikrai negalvojau, kad vėliau siesiu savo gyvenimą su profesinėmis sąjungomis. Po to mane gyvenimas nubloškė į privačią sferą – į statybų sektorių. Ten padirbėjus, gavau pasiūlymą iš tuometinio Miško pramonės federacijos pirmininko Algirdo Raukos ateiti padirbėti.
Negalvojau, kad ten ilgai užsiliksiu, bet mane ta veikla įtraukė. Tai pakankamai sudėtingas darbas, bet kartu ir labai įdomus, nes dirbi su žmonėmis, o padėti žmogui visada smagu“, – atviravo I.Ruginienė.
Taip moteris įsitraukė į miško pramonę, dar po kiek laiko tapo šios šakos pirmininke.
„Ateiti į konfederaciją ir jai vadovauti nebuvo jokių išankstinių planų, bet buvo tokie laikai, kai visi suprato, kad pokyčiai reikalingi. Taip įvyko, kad dalis lyderių įkalbėjo mane dalyvauti rinkimuose. Tad prieš penkerius metus atėjau į konfederaciją, o dabar jau antrą kadenciją jai vadovauju“, – teigė I.Ruginienė.
Kadencija trunka ketverius metus, tai – renkama pozicija.
„Tas leidžia pasitempti, galvoti apie darbo rezultatus, nes po ketverių metų tau reikės rimtai atsiskaityti“, – pripažino pašnekovė.
Lygiuojasi į Skandinaviją
I.Ruginienės manymu, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai visgi dar yra kur tobulėti. Geriausia esą lygiuotis į Skandinavijos šalis, Vokietiją, Austriją, Italiją.
„Jie turi ganėtinai stiprias pozicijas, kalbant apie profesines sąjungas ir atstovavimą darbuotojams. Tai priklauso ne tik nuo organizacijos, bet ir nuo žmonių pilietiškumo, kai patys žmonės linkę ginti savo teises.
Taip pat noriu paminėti Prancūziją ir Belgiją, kur žmonės nežmoniškai pilietiški ir mes tą matome kiekvieną dieną. Vos tik iškilęs koks nors jautrus klausimas sukviečia didžiulę žmonių grupę į gatves. Lietuvos piliečiai tuo susižavėję, bet noro pakartoti tą patį neturi“, – aiškino konfederacijos pirmininkė.
Jos teigimu, tokie gyventojų protestai neretu atveju pasiteisina.
„Galbūt tai nėra absoliučiai tai, ko reikalavo pati minia, bet tai yra geras kelias surasti kompromisinius variantus. Deja, gyvename neoliberalistiniais laikais, kuomet be spaudimo neišeina susitarti“, – mano I.Ruginienė.
„Paprastai mes esame savo laimės kalviai. Jei matome neteisybę, jei matome, kad kažkas negerai, reikia keltis nuo sofų ir pradėti ginti savo teises. Nes be visuomenės spaudimo turbūt neverta laukti didesnių pokyčių“, – pridūrė ji.
Lietuvos darbdaviai vis dar autokratiški
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tikslas nesikeičia jau daugybę metų – siekiama atstovauti darbuotojams ir juos ginti.
„Profesinės sąjungos yra ta pagalvė, kuri žmogui leidžia turėti mažų mažiausiai esamą padėtį, o geriausiu atveju – geresnes sąlygas, geresnę darbovietę. Prisiminkime, kad anksčiau žmonės dirbdavo dvylika valandų, o dabar – aštuonias.
Seniau žmonės nežinojo, kas yra Darbo kodeksas, niekas nebuvo sureglamentuota – ateidavai pas ūkininką dirbti, darai, ką jis pasako, ir nebūtinai gauni atlygį. Tie laikai praeityje vien tik dėl mūsų darbuotojų aktyvumo“, – kalbėjo I.Ruginienė.
Įkurti profesinę sąjungą savo darbovietėje – savanoriška darbuotojų veikla. Anot I.Ruginienės, tokią steigti geriausia, jei įmonėje dirba bent 50 žmonių, visgi yra pavyzdžių, kai darbuotojų būna ir mažiau. Profesinę sąjungą steigti nėra privaloma, net jei įmonė didelė ir joje dirba apie 1 tūkst. žmonių.
„Žmonės jas įsteigia patys, norėdami geriau apginti savo teises. Natūralu, kad vienam su darbdaviu šnekėti pakankamai sudėtinga – kiekvienas turi skirtingus gebėjimus, komunikabilumą. Daug patogiau kalbėti bendruomenės vardu. Žmonės, suvokę, kad nori bendruomeniško atstovavimo, susiburia į profesines sąjungas“, – tikino I.Ruginienė.
Ji pridūrė, kad Lietuvos darbdaviai juda teisinga linkme, vis labiau stengiasi būti draugiškesni, nes darbų yra daug, o darbuotojų trūksta. Visgi nemažai ir neigiamų pavyzdžių.
„Aš daugiau dirbu su tokiais neigiamais pavyzdžiais – pas mane žmonės ateina ne pasigirti, kad darbovietė gera. Žmonės ateina su problemomis. Visgi tas autokratiškas valdymo metodas kažkodėl tam tikriems darbdaviams labai patrauklus.
Reikia labai daug pastangų įrodyti, kad horizontalus valdymas daug efektyvesnis. Jei darbuotojas priimamas į procesą, tai nereiškia, kad jis staiga pradės daryti sprendimus. Bet jei darbuotojo nuomonė išklausoma, jei darbdavys suinteresuotas, kad darbuotojui būtų geriau, tokia įmonė dirba našiau“, – sakė konfederacijos pirmininkė.
Neramina pensijos kaupimo sistema
Laidoje pašnekovė aptarė ir kitą aktualią temą – privalomą kaupimą antrosios pakopos pensijų fonduose.
„Profesinės sąjungos siekia, kad žmogus gautų dideles pensijas, tik kyla vertybinis klausimas. Iš kokių šaltinių žmogus turėtų gauti tą orią pensiją? Mūsų giliu įsitikinimu, tą puikiai gali atliepti valstybinė „Sodros“ sistema. Mes kalbame apie tam tikrus sistemos pertvarkymus. Kodėl valstybė remia antrąją pakopą, bet neremia „Sodros“ kaupiančiųjų – žmonių, kurie sąžiningai moka mokesčius?“ – retoriškai klausė ji.
Kaip papildomas pensijos kaupimo būdas, anot I.Ruginienės, galėtų būti profesiniai fondai.
„Bet manau, kad tiek antroji pakopa, tiek profesiniai fondai turėtų būti savanoriškas darinys, kuomet susitarimo būdu žmogus galėtų kaupti papildomai. Alternatyvų yra daug, jos turi teisę egzistuoti, bet tai turėtų būti kaip papildomas priedas“, – manė ji.
