Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Įmonių ekonomikos katedros profesorė Žaneta Simanavičienė sako, kad paprastai terminas „socialinė atsakomybė“ siejamas su įmonių (dažnai – didelių ir tarptautinių) filosofija ir praktika, dar – su atsakingu vartojimu, o diskusijų apie viešojo administravimo organizacijų atsakomybę trūksta. Taip pat retai išgirsi ir apie smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus praktikas.
- Ar įmonių socialinės atsakomybės terminas jau tapo įprastu mūsų visuomenėje? Ar yra reikšmingų sampratos skirtumų pasaulyje ir Lietuvoje?
- Terminas nėra naujas, tačiau įvairiose diskusijose su politikais ir visuomenės veikėjais dar sulaukiu klausimų, ką reiškia įmonių arba verslo socialinė atsakomybė.
Labai dažnai visuomenėje ji siejama su stambių įmonių parama nevyriausybinėms organizacijoms, sporto ar kultūros renginiams, „baltų“ atlyginimų mokėjimu, rečiau – dalijimusi žiniomis tarp didelių ir smulkių įmonių, tarpsektorinėmis partnerystėmis, kuriomis kuriama pridėtinė vertė įvairioms suinteresuotosioms šalims.
Europos Komisija dar 2001 m. suformulavo įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) apibrėžimą, pagal kurį ĮSA – tai, kai įmonės besilaikydamos įstatymų, tarptautinių susitarimų ir sutartų elgsenos normų, į savo veiklos vidinius procesus ir išorinius santykius savanoriškai integruoja socialinius, aplinkosaugos ir skaidraus verslo principus.
2011 m. Europos Komisija pateikė daug bendresnę ĮSA sampratą – tai įmonės atsakomybė už savo poveikį aplinkai.
Savanoriškumo principo būti atsakingu nebeliko, tėra privalomybė, ir ši tendencija globalizacijos kontekste tik stiprės. Dar daugiau, ĮSA diskusijose vis labiau atkreipiamas dėmesys ne tik į verslo, bet ir nevyriausybinio sektoriaus bei valstybinių institucijų socialinę atsakomybę.
- Kaip valstybinės institucijos gali savo praktikoje diegti socialinę atsakomybę?
- Paminėsiu vieną pavyzdį, kurio galbūt ir nežinočiau, jeigu nedalyvaučiau viename iš ES finansuojamų programų INTERREG IVC projekte „Įmonių socialinė ir aplinkosaugos atsakomybė viešosios politikos požiūriu“ (COGITA).
Vienas iš partnerių šiame projekte yra Birmingamo miesto taryba (JK), kuri vykdo iniciatyvą „Surask tai Birmingame“, kurio tikslas – skleisti informaciją verslui apie viešuosius pirkimus, galimybes įsijungti į tinklaveiką, mokytis vienoms įmonėms iš kitų.
Iniciatyva daug dėmesio skiria bendruomenės formavimui, vietinio verslo palaikymui. Šios iniciatyvos pagrindą – tinklalapį prižiūri privati bendrovė, tačiau vienas iš iniciatyvos sumanytojų ir palaikytojų yra Birmingamo miesto taryba – tinklalapio iniciatyva atsirado kartu su verslu kuriant Birmingamo verslo chartiją siekiant socialinės atsakomybės. Ši chartija skirta skatinti atsakingą tiekėjų elgesį.
Pati taryba strategiškai siekia gerinti verslo sąlygas, bendradarbiaudama su bendruomenėmis, suteikdama joms lėšų plėtoti infrastruktūrą ir paslaugas. Taryba didžiuojasi, kad jai pavyko įgyvendinti vieną iš strateginių verslo plėtros planų – padidinti miesto kaip administracinio vieneto minimalų valandinį darbo užmokestį.
Kitas pavyzdys – ES, Katalonijos regiono vyriausybės ir Pramonės ir prekybos rūmų (Ispanija) koordinuota iniciatyva „Skaidrumas“, kuria siekiama mokyti mažas įmones, kaip diegti socialinę atsakomybę praktikoje ir parengti socialinės atsakomybės ataskaitas, kad jos turėtų didesnes galimybes išlikti (arba tapti) didelių tarptautinių įmonių tiekėjomis, kurios paprastai turi etiško ar socialiai atsakingo, ar darnaus įsigijimo programas ir pagal jas atsirenka tiekėjus.
Kitas atvejis - Bretanės regiono valdžia Prancūzijoje siekia didinti regiono konkurencingumą ir kartu su Socialinės ekonomikos rūmais ir Socialinio darbo sąlygų agentūra bei socialiniais partneriais sukūrė socialinės inovacijos politiką, kurią tikimasi įgyvendinti per 10 metų ir socialinio verslo veikla išspręsti ir socialines bei aplinkosaugos problemas.
Tokia socialinio verslo samprata Lietuvoje dar neįsitvirtino, mūsų socialinių įmonių įstatymas labiau akcentuoja socialinę atskirtį patiriančių grupių integravimą į darbo rinką, o ne socialinę misiją, bendruomenių mobilizavimąsi sprendžiant joms aktualias problemas.
- Kuo smulkios ir vidutinės įmonės nusipelno išskirtinio dėmesio socialinės atsakomybės kontekste?
- Daugumos ES valstybių ekonomikoje dominuoja smulkus ir vidutinis verslas, tačiau jis dažnai neturi žmogiškųjų ar finansinių išteklių brangiems socialiniams ar aplinkosaugos standartams diegti, nežino, kaip komunikuoti apie savo atsakingas praktikas visuomenei ir nesulaukia jos palaikymo, kaip užmegzti partnerystę su tarptautine įmone, kuri savo potencialius tiekėjus atsirenka pagal etiško arba darnaus įsigijimo kriterijais.
- Kaip socialinė atsakomybė galėtų būti pritaikyta smulkioje Lietuvos įmonėje?
- Pateiksiu jums socialinės atsakomybės taikymo pavyzdį Jungtinėje Karalystėje. „Opus Cafe at IKON“ ir „Opus at Cornwall“ yra tiems patiems akcininkams priklausantys nedideli restoranai. Jų išskirtinumas - atsakingas produktų pirkimas, kuris remiasi ilgalaikiu bendradarbiavimu su vietos ūkininkais, tačiau ir didina galutinio produkto kainą. Vis dėlto, kaip jie patys teigia, šviežias maistas jų valgiaraštyje ir parama etiško ūkininkavimo praktikai, sudaro jų restoranų unikalų pardavimo pasiūlymą.
Kitaip tariant, tokiu elgesiu jie pritraukia kitų (ir socialiai atsakingų) įmonių darbuotojus ateiti papietauti su kolegomis ar verslo partneriais, atsivesti šeimos narius vakarienės būtent pas juos. Tai padėjo jiems išlikti finansinės krizės laikotarpiu.
Ar tokia praktika įmanoma Lietuvoje? Manau, kad taip ir prie to kiekvienas kaip vartotojas galime prisidėti – tiesiog sąmoningai palaikydami smulkius verslus, kuriems ne tas pats, kaip gyvena jų bendruomenė.
Tie patys „Opus“ restoranai remia IKON galeriją, kurios pastate veikia vienas restoranas, 5 proc. kasmetinės apyvartos investuoja į menus ir labdaros fondus, restoranų darbuotojai moko Birmingamo universitetinės kolegijos Maisto fakulteto programose, dalyvauja Kulinarijos aljanso veikloje, veda seminarus darnaus maisto tema ir t.t.
Dėl šių veiklų „Opus“ restoranai yra pelnę Darnių restoranų asociacijos (Sustainable restaurant association) teikiamą įvertinimą - aukso žvaigždę. Be to, bendradarbiaujant su Birmingamo miesto, kur ir veikia restoranai, taryba bei kitomis smulkiomis įmonėmis, vienas iš restoranų iš esmės pakeitė gatvės, kurioje jis veikia, aplinką - iš šiukšlino skersgatvio ji tapo jaukia, gėlėmis apsodinta, pėstiesiems pritaikyta, erdve su suoleliais poilsiui.
Panašų atvejį galime pastebėti ir Kauno Senamiestyje, kur ir be miesto savivaldybės pagalbos verslininkai solidarizavosi ir atgaivino merdinčią miesto erdvę, tačiau tai nevirto dar tendencija – savivaldybės administracinė, ne vien finansinė parama, galėtų paspartinti tokių atvejų gausėjimą.
- Kodėl socialinės atsakomybės tema rūpi Kauno technologijos universitetui?
- KTU seniai rūpi šis klausimas – daugumoje Ekonomikos ir vadybos fakulteto, taip pat ir kitų fakultetų studijų programų dėstomi Verslo etikos, Socialinės atsakomybės moduliai, vykdomi tarptautiniai edukaciniai ir mokslo tiriamieji projektai šia tema.
Atsakomybę skatiname ir KTU kaip „žaliojo universiteto“ praktikomis – institucija skatina savo darbuotojus ir studentus rūšiuoti atliekas, taupyti ir tausoti gamtos išteklius ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Tačiau svarbiausia mūsų atsakomybės sritis – rengti darbo rinkoje paklausius specialistus, suteikti savo studentams kokybišką išsilavinimą. O tai įmanoma padaryti sėkmingai bendradarbiaujant ir su verslo, ir su viešojo administravimo organizacijomis.
