Gabrielės nėštumas iki pat gimdymo buvo lengvas ir tik 30-tą nėštumo savaitę apsilankius pas gydytoją paaiškėjo, kad jos gimdos kaklelis sutrumpėjęs. Dėl to buvo nuspręsta subrandinti abiejų vaikučių plaučius, tam, kad visi būtų apsidraudę jeigu prasidėtų priešlaikinis gimdymas.
„Plaučius brandino 48 valandas, o tuomet iš ligoninės mane paleido. Po trijų dienų, vos spėjus atšvęsti „baby shower“ (liet. kūdikio sutiktuvių vakarėlį) ir po šventės prigulus pailsėti man nubėgo vandenys“, – pasakoja Gabrielė pabrėždama, kad tokios situacijos, rodos, būna tik filmuose.
Atvykus į ligoninę, iš karto buvo patikrintos dvynukų širdelės, ir Gabrielei pranešta, kad kuo ilgiau pavyks išsaugoti nėštumą, tuo bus geriau, tačiau tos pačios dienos naktį prasidėjo sąrėmiai. Taip, po beveik dešimties valandų, gimė ankstukai Augustas ir Barbora, kurie iš karto buvo išvežti į intensyvios terapijos skyrių bei paguldyti į inkubatorius:
„Pirmasis vaikus pamatė mano vyras, aš galėjau juos pamatyti tik po kelių valandų. Vaizdas mane labai išgąsdino: pilna įvairiausių laidų, vaikai labai mažyčiai, visokie aparatai pypsi, labai daug nežinomybės“.
Gabrielė kartu su vyru ir vaikais ligoninėje iš viso praleido šešias savaites, iš jų pirmąsias dienas – intensyvios terapijos skyriuje. Čia vaikams kvėpuoti padėjo deguonies aparatai, mat tam, kad galėtų pilnai savarankiškai kvėpuoti patys – reikėjo šiek tiek laiko sustiprėti. Tėvai kas tris valandas maitino naujagimius, keitė sauskelnes ir besąlygiškai jais rūpinosi.
Dvynukams ganėtinai ilgai buvo gelta, abiems keliskart taikyta fototerapija, kurios metu specialios lempos padeda kovoti su naujagimių gelta. Iš intensyvios terapijos skyriaus persikėlus į palatą buvo pastebėta, kad berniukui atsiranda apnėja:
„Su vyru budėjome kas valandą pasikeisdami, nemiegodavome, aplinkui ir vėl pypsėjo aparatai. Kelis kartus teko kviesti ir gydytojų pagalbą. Augustas kelis kartus net buvo pamėlynavęs. Medikai atliko tyrimus, tačiau jie nieko neparodė. Po keletos parų berniukui nustatė šlapimo takų ir inkstų infekcija, todėl jis vėl buvo paguldytas į inkubatorių ir išvežtas į naujagimių ligų skyrių. Čia buvo paskirtas antibiotikų kursas, kuris sutvarkė ir infekcijas, ir apnėją“.
Augustui grįžus į palatą pas šeimą, į tą patį skyrių persikelti teko Barborai, kuriai prasidėjo deguonies trūkumas. Mergaitei buvo uždėtos kaniulės, padedančios kvėpuoti ir po kelių dienų ji grįžo pas brolį, tiesa su deguonies kauke, kurios jau po kelių parų nebereikėjo visai.
Tuomet, pasak Gabrielės, baigėsi visos didžiosios problemos, ir išmokus valgyti iš buteliukų, buvo galima grįžti namo. Čia sunkiai sekėsi reguliuoti vaikų kūno temperatūrą. Namuose buvo itin šilta, bet vis reikėdavo apkloti dvynukus šilčiausiomis vilnonėmis antklodėmis.
„Taip pat namuose vaikus ištiko ir springimo problema. Mergaitė, valgydama iš buteliuko, užspringo visa pamėlynavo, tuo metu, kaip tyčia, buvau viena namuose, todėl teko imtis veiksmų pačiai: surinkus greitosios pagalbos numerį dariau viską, ką man nurodė, ir taip Barbora atsigavo. Visgi į ligoninę vis tiek išvažiavome, kad galėtume įsitikinti ar pienas, kuriuo užspringo, nepateko į plaučius“, – pasakoja Gabrielė.
Po kelių dienų lygiai taip pat užspringo ir Augustas, tiesa, kiek lengviau, o kiek vėliau abiems vaikams tokie užspringimai pradėjo kartotis net ir miegant. Teko darkart važiuoti į ligoninę, kur buvo atlikti įvairiausi tyrimai, parodę, kad viskas visgi yra gerai.
„Kadangi ligoninėje vaikams darė daug kraujo tyrimų, jie abu tiek verkė, kad viskas susitvarkė. Net ir gydytojai juokavo, kad galbūt vaikams tiesiog reikėjo stipriai paverkti“, – dabar jau besijuokdama pasakoja Gabrielė.
Susitvarkius termoreguliacijos ir springimo problemoms buvo galima pagaliau atsipūsti. Vaikai pradėjo sparčiai stiprėti, abu atitiko savo koreguotą amžių. Mergaitė iki dabar yra kiek stipresnė už berniuką, viską pradeda daryti kiek greičiau už brolį:
„Lankėme daug masažų, juos darydavome ir patys namuose. Iš tiesų, kuo toliau, tuo viskas buvo lengviau. Nuo vaikų gimimo praėjo daugiau nei metai, ir dabar viskas yra labai gerai“.
Prisimindama pirmąsias dienas ir savaites su vaikais, Gabrielė sako, kad: „Didžiausia visos šios patirties pamoka mums su vyru buvo supratimas, kad turime būti stiprūs, kad eidami prie vaikų inkubatorių negalime verkti, turime būti pozityviai nusiteikę, tam, kad vaikai pajustų teigiamas emocijas. Visiška tiesa, kad ankstukai – didžiausi kovotojai. Jie pasirenka laiką, kada nori gimti, ir tuomet stoja į kovą“.
Pokalbio pabaigoje, kalbėdama apie kitas mamas ir šeimas, Augusto ir Barboros mama sako, kad reikia nebijoti ieškoti ir prašyti pagalbos bei atvira širdimi ją priimti. O svarbiausias dalykas, Gabrielės manymu, yra kalbėtis – su savimi, su vaikais ir su aplinkiniais.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Palaikyti ankstukus gali kiekvienas: ankstukai.lt/aukoti.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
