Mokytoja įspėjo tėvus
Pedagoginiais patarimais besidalijanti pedagogė Viktorija Naumova savo socialinių tinklų paskyroje „Mokytoja Veronika“ diskutavo apie minėtus žaislus ir sulaukė šimtų tėvų reakcijų.
Mokytoja parašė:
„Mieli tėveliai,
prašome atkreipti dėmesį į žaislus su kuriais žaidžia Jūsų vaikai. Šiuo metu darželyje vaikai kalba apie žaislą „Huggy Wuggy“, „Killy Willy“ ir kt. juos taip pat atsineša į grupes. Pūkuoti, ilgomis rankomis, kojomis, mėlynos ir kitos spalvos personažai „atkeliavo“ iš filmo, žaidimo „Poppy Playtime logic“. Filme, žaidime daug gąsdinančių, smurtinių scenų, kurios neigiamai veikia vaikus, gali juos bauginti, sukelti prieštaringus jausmus. Tiek animacinis filmas, tiek žaidimas priskiriami siaubo žanrui ir yra nerekomenduojami vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Jei Jūsų vaikas matė ir žaidė šį žaidimą, pasikalbėkite su vaiku, paklauskite ką jis žino apie šiuos personažus, kaip jaučiasi. Paaiškinkite, kad šių personažų elgesys nėra tinkamas ir gali būti žalingas vaikui ar kitiems.
Primename: jei vaikams yra prieinami ekranai (telefonas, kompiuteris, planšetės) Jūs turite būti šalia ir matyti ką žiūri Jūsų vaikas.“
Tėvų nuomonės išsiskyrė
Po V.Naumovos pradėta diskusija pasipylė komentarai, kuriuose vieni tėvai teigė nieko blogo nematantys, kad vaikas žaidžia su tokiu žaislu, kiti dalijosi karčia patirtimi, kaip vaikai pradėjo bijoti tamsos.
„Nei žaidimo, nei žaislo nežinojau. Apie jį sužinojau iš savo 5 m. vaiko po to kai jį palikau svečiuose pas vyresnę draugę. Vaikas pradėjo labai bijoti tamsos, vienas nebėjo į tualetą ar kur yra durys, nes ateis „Huggy Wuggy“ ir nukąs jam galvą“, – rašė Ieva.
Kamilė jai prieštaravo, kad jos atžala tokius žaislus turi net keturis, bet nieko blogo neatsitiko: „Kam juos iš viso išleido į žaislų lentynas, jei jie tokie blogi?“.
Tėtis Ovidijus priminė, kad „TikTok“ vaikai prisižiūri dar baisesnių vaizdų.
„Kiekviena mama žino ką daro. Įdomu, kas yra baisiau ar pats žaislas, ar mamų gąsdinimai specializuotomis ligoninėmis. Va čia tai nenormalu. Pasiskaitykite lietuviškas pasakas – vienas smurtas ir pabaisos“, – nuomone dalijosi Vaida.
Judita prisipažino, kad niekada nesugalvotų dovanoti tokio žaislo, nes ją pačią jis gąsdina.
„O kas nors atkreipė dėmesį, kad šis žaidimas oficialiai skirtas žaisti vaikams nuo 8 metų, o kitur rekomenduojama nebent nuo 13 metų? Jei ikimokyklinio amžiaus vaikai žaidžia tokius žaidimus, tai problema tikrai ne žaisle, kuris be konteksto nieko nereiškia“, – priminė Simona.
Psichologė: kalbėkite su vaiku
Psichologė paprašyta pakalbėti apie šiuos žaislus, iškart pabrėžė, kad sunku būti kategoriškiems – blogai ar gerai tokie žaislai vaikams.
„Man atrodo, pirmiausiai, svarbus kontekstas. Pats žaislas vaiko niekada nesužalos, bet svarbu, kaip mes, suaugusieji į tai žiūrime ir pateikiame“, – teigia studijos „Anima psichologija“ psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.
Pasak jos, ta pati klasikinė pasaka apie bjaurųjį ančiuką gali būti su patyčių elementu, bet juk daugybę metų skaitome ją savo vaikams ir kalbamės apie jos tikrąją reikšmę – užuojautą, supratingumą, mokėjimą priimti kitą.
„Su žaislu – lygiai tas pats. Priklausys, kaip mes pateiksime. Tėvai kartais labai bijo neigiamumo ir bando vaikams įrodyti, kad pasaulis gražus ir geras, bet pikto veikėjo atsiradimas gera proga pasikalbėti, kad yra žmonių, kurie elgiasi negražiai, skaudina ir liūdina kitus, o pasaulis yra visoks“, – nuomone dalijasi psichologė.
Aišku, nuolatinis gąsdinimas pasakomis ar žaislais taip pat teigiamo efekto neduos, tad reikia išlaikyti balansą.
Dažnai kyla dilema, kad vaikas nori šio žaislo, bet mama mano priešingai – tuomet, pasak V.Bartkutės-Vyšniauskienės, reikia prisiminti, kad tai, kas mums baisu kitiems galbūt visai nebaisu.
„Tai yra mano nuomonė ir požiūris, bet tėvai turi gilintis į vaiko poreikį, kodėl jis nori to žaislo – ar jam jis patinka, o gal tik bandos jausmas, nes visi jį turi? Didžiausia klaida, kai tėvai vertina iš savo perspektyvos – gražu negražu, patinka nepatinka, bet nepagalvoja konteksto, kodėl vaikas nori“, – teigia specialistė.
Aišku, jei perkama dėl to, kad „visi turi“ reikia irgi įvertinti ką tuo norime pasiekti – galbūt vaikas be žaislo negali prisijungti prie bendrų žaidimų, o gal bando kompensuoti vienišumo jausmą.
„Jei be žaislo vaiką atstums, reikėtų ieškoti kitų būdų spręsti situaciją ir tai jau klausimas apie savivertę. Jei vaikas mano, kad žaislas jį išgelbės, kad būtų priimtas, tai yra signalas, jog atžala nesijaučia gerai“, – pastebi V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Na, o kalbant apie filmukus ar žaidimus, pagal kuriuos ir sukurti pabaisiukai, psichologė primena, kad visuomet yra rekomendacijos į kurias kai kurie tėvai užmerkia akis.
„Tėvų atsakomybė su kuo ir kokius žaidimus žaidžia, ką žiūri. Aišku, vyresni vaikai gali tai daryti pas draugus, paslapčia nuo tėvų, bet vėl grįžtame į pokalbio pradžią – viskas yra apie kalbėjimą ir bandymą suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi. Padėkime vaikui keliauti į sąmoningą apsisprendimą“, – pataria „Anima psichologija“ psichologė.
