Šeima, lyg organizacija
„Mes, tėvai, kartais nesąmoningai, o kartais ir sąmoningai, norėdami sudrausminti, nubrėžti ribas ar pasakyti taisykles tai darome naudodami netinkamus žodžius. Aišku, daugelis mūsų yra įpratę taip kalbėti, nes visą gyvenimą augo arba iki šiol gyvena tokioje aplinkoje, kur tai įprasta“, – atsidūsta specialistas.
Pasak jo, nors kartais patys to nepastebime – lengvai skirtumą įžvelgsime pasisvečiavę netolimoje Skandinavijoje, kur bendravimas tarp vaikų ir tėvų yra lygiavertiškas. Pasak jo, nors suaugusieji turi prisiimti atsakomybę už vaikų saugumą, priežiūrą, bet tai nereiškia kad tėvai valdo visus vaiko gyvenimo sprendimus. Tik bendradarbiaudami galime pasiekti tam tikrų tikslų ar svajonių.
„Šeima, kaip kokia nors organizacija. Juk svarbu, kaip su mumis kalbasi bendradarbiai ar darbdaviai – taip ir čia, turime pasirūpinti mikroklimatu šeimos viduje“, – pastebi L. Benevičius.
Ilgalaikės pasekmės
Daugybė tyrimų rodo, kad toks, rodos, nekaltas dalykas, kaip žodis, yra itin paveikus ilgalaikėje perspektyvoje. Dar verta įvertinti ir tai, kad vaikai jautresni ir tiesiogiai supranta, ką sakome. Tad ilgalaikėje perspektyvoje vaikystėje įskiepytų apibūdinimų ar komentarų atsikratyti galėsime tik po darbo su psichologijos ekspertais.
„Pamenu iš savo vaikystės krepšinio treniruočių, kai treneris šaukdavo sportininkams – žąsine, sėskis. Buvo skaudu. Man tada buvo devyneri ar dešimt ir aš tiesiogine prasme mąsčiau, kad tai žąsinas. Tikrai negalvojau, kad treneris taip kreipiasi norėdamas padrąsinti“, – atsidūsta vyras.
Įžeidinėjimai įvairiais epitetais šeimoje dažnai tampa net ir norma – pavyzdžiui, tėvai kalbėdami apie kaimynę ar močiutę, sako „ir vėl ta varna skambino“.
„Labai svarbu, kokį pavyzdį mes rodome savo vaikams – jei taip kalbame apie kitus, tai vaikas tą nešasi toliau į kiemą, darželį ar mokyklą. Tai išlieka ir suaugus“, – pastebi jis.
Trauminę patirtį vaikui galime sukelti ir net vadindami jį mažybiniu gyvūnėlio vardu. Gal lovoje skaitant pasaką gal tai ir nieko, bet panaudojus jį prie kitų, rezultatas gali būti ilgalaikis.
Galimybė pakeisti visuomenę
„Atsakykime sau, kokia mūsų auklėjimo filosofija? Jei remiamės baimėmis, bausmėmis ir disciplina, pagalvokime, kad tokiu atveju mes patys būdami vaikai elgėmės priešingai. Jei remiamės susitarimais, lygiavertiškumu ir partneryste – tai bus žymiai sudėtingiau, nes reikės savistabos, sekti save ir reflektuoti, kokią įtaką savo žodžiais darome vaikui. Ar jie tinkami ir auginantys? Ar primetantys? Bet tai vienintelis kelias“, – skatina tėvus susimąstyti L. Benevičius.
Jis pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje ypač trūksta empatijos. Net stebint politikus ar kitus viešus asmenis, galime dažnai pamatyti įžeidinėjimų kultūros pavyzdžius, kurie yra mūsų visuomenės atspindys.
„Kiekviena šeima turime stengtis keistis, jei ugdysime savo vaikus, tai pasikeis dabar matomi bendravimo ypatumai“, – įsitikinęs švietimo konsultantas.
Tad jis kviečia plačiau šia tema padiskutuoti konferencijoje „Tėvai ryšyje“ lapričio 18 dieną parodų rūmuose „Litexpo“, kurioje L. Benevičius kalbės tema „Suaugusių žodžiai vaikams : kurie augina, o kurie žaloja?“.
