Balandžio mėnesį Europos autizmo asociacija „Notinvisible“ kviečia piešti begalybės ženklą, reiškiantį, kad autizmo spektras toks platus, kaip ir pati begalybė. Tą patį tvirtina ir rašytoja E. McNicoll, kurios vaikams nuo devynerių metų skirtą knygą „Išskirtinis spindesys“ į lietuvių kalbą išvertė Ina Jakaitė, išleido leidykla „Alma littera“.
Pagrindinė jos romano veikėja, kaip ir pati rašytoja, yra autistiška. „Išskirtinis spindesys“ – tai įkvepianti ir jautri istorija apie drąsą, draugystę ir buvimą kitokiam.
„Tai, kad aš ištvėriau sunkius laikus, šiandien man leidžia kurti istorijas tokiems pat vaikams, kokia buvau aš. Atrodo, tarsi rašydama jiems, aš grįžčiau namo. Ir tai, kad man pavyko švente ir džiaugsmu paversti savo išgyventą skausmą, yra pats naudingiausias dalykas, kokį man kada nors yra tekę padaryti“, – yra sakiusi rašytoja.
„Išskirtinis spindesys“ yra laimėjęs „Blue Peter Book Award“, kurio nugalėtoją renka vaikai, taip pat „Overall Waterstones“ vaikų knygų prizą, „Blackwell's Book of 2020“ nominaciją. Autorė tris kartus nominuota „Carnegie Medal“ apdovanojimui, gavusi JAV Schneiderio apdovanojimą. Pagal knygą tuo pačiu pavadinimu sukurtas televizijos serialas, kuriame nedidelį vaidmenį atliko ir pati rašytoja.
Trisdešimties sulaukusi knygų autorė teigia, kad neuroįvairiems žmonėms yra labai svarbu viešai apie save kalbėti ir neleisti kitiems apibrėžti jų vertę ar laimę. „Aš visada rašiau apie savo patirtis, jei ko neturėjau savo gyvenime, to nerasite ir mano knygose. Ir man būtų labai malonu, jei aš ir panašūs į mane galėtų gyventi savo unikalius gyvenimus kaip įkvepiančios legendos, o ne gailesčio objektai“, – ji sako.
Knygos „Išskirtinis spindesys“ autorė E. McNicoll savo mintimis pasidalijo su Lietuvos skaitytojais. Klausimus jai uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Ar galite apibūdinti išskirtinį spindesį, kurį skleidžia pagrindinė jūsų knygos herojė Addie?
– Addie spindi gerumu. Ji ne tik kalba apie tai, kaip visiems reikėtų teisingai elgtis, ji taip elgiasi. Gerumas jai yra norma.
– Jūsų knygoje dabartis susiduria su praeitimi – viduramžiais. Ar raganų medžioklės jūsų knygoje reiškia neuroįvairių žmonių medžioklę sustabarėjusioje mūsų visuomenėje? Kodėl pasirinkote vaizduoti raganas?
– Kadaise Škotijoje išties vyko raganų medžioklės. Tai yra tikra, neišgalvota mūsų šalies istorijos dalis, kuri aiškiai parodo, kokiu žiaurumu gali virsti visuomenę kaustanti baimė. Raganavimu kaltinami žmonės dažnai būdavo visuomenės paraštėse, socialiai pažeidžiami, atskirti nuo visuomenės. Addie tokiems žmonėms, dažnai tampantiems aukomis, jaučia empatiją. Kartu ji aiškiai supranta, žino, ką reiškia būti kitokiam.
– Kaip jūs savo vaikystėje pati išgyvenote atskirtį? Ką šiandien apie tai pasakojate vaikams, kuriuos sutinkate savo knygų pristatymuose?
– Aš visada jausdavausi kitokia. Sutikusi savo skaitytojus, sakau jiems, kad kitų žmonių nuomonė apie juos nėra tikrovė, tik jie patys geriausiai žino ir jaučia, kokie yra iš tiesų.
– Ką jums reiškia būti savimi šiuolaikiniame pasaulyje?
– Galimybė sutikti vaikus, kurie yra panašūs į mane, man didžiausia laimė ir svarbiausias atlygis. Didžiuojuosi galėdama pasakoti jiems apie tai, kas aš esu.
– Esate kalbėjusi, kad jums taip ir nepavyko įveikti savojo ypatingumo, neuroįvairumo, tačiau kartais pavykdavo pakeisti aplinkinių požiūrį. Kaip jums tai pavykdavo?
– Geriausias būdas pakeisti kito nuomonę yra įdomi istorija ir gerai sukurtas pagrindinis jos veikėjas. Pastebėjau, žmonės visada labiau reaguoja į istorijas nei į statistinius duomenis ar skaičius.
– Šiandien apie neuroivairumą kalba ir garsenybės. Kaip manote, ar jų prisipažinimai padeda keisti požiūrį?
– Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo visiems bus geriau. Informacija ir patirtys turi būti kuo plačiau suvokiamos.
– Viename interviu esate sakiusi, kad jums patinka šiek tiek gąsdinančios mintys ir idėjos. Ar tai reiškia, kad esate priekyje? Kad žengiate į netyrinėtas teritorijas? Kokie atradimai jus žavi?
– Man kartais atrodo, kad skaitytojus žavi galimybė kartu su mano kūryba nukeliauti į neįmanomas vietas, aplankyti nepažintas teritorijas. Žaviuosi skirtingų tautų folkloru, man patinka atrasti naujus, mene dar niekieno neatrastus personažus.
– Prisidėjote prie to paties pavadinimo, kaip ir knyga, serialo scenarijaus. Kokia tai buvo patirtis? Ar dalyvavote filmavimuose? Ar jums buvo svarbu, kaip atrodys atgiję jūsų knygos personažai? Kieno mintis buvo pasitelkti neuroįvairius aktorius?
– Scenarijaus rašymo patirtis buvo visai kitokia, žinojau apie tai, prieš imdamasi darbo, bet sutikau. Ir dar nusifilmavau paskutiniame serialo epizode! Manojoje, autorės, vizijoje aktorių išvaizda visiškai nebuvo svarbi, taigi, vaidinti galėjome, ką tik norėjome ir kaip tik norėjome.
Suburti neuroįvairių aktorių grupę buvo mano sumanymas, be jų šis filmas išvis negalėtų egzistuoti.
– Įsteigėte „The Adrien Prize“ – prizą autoriams, kurie savo knygose nagrinėja neuroįvairumo temas. Ar tokių autorių Jungtinėje Karalystėje atsiranda vis daugiau?
– Šis apdovanojimas skirtas įvairią negalią turintiems kūrėjams. Man malonu stebėti, kad nuo tada, kai išleidau savo pirmąsias knygas, kasmet paskelbiama vis daugiau ir daugiau neįtikėtinų istorijų apie neuroįvairius ir fizinę negalią turinčius žmones.
– Daugiausia rašote jauniems žmonėms. Ar suaugusiesiems kol kas neturite ką pasakyti?
– Kažkokiu neįtikėtinu būdu turiu nemažai suaugusiųjų skaitytojų, jiems patinka mano parašytos knygos vaikams! Vadinasi, savo knygose kalbuosi ne tik su jaunimu, bet ir su suaugusiaisiais. Bet išties, tikrai, kada nors norėčiau parašyti knygą vyresnio amžiaus skaitytojams.
