Vardą atsinešė gimdama
„Atėnė yra mūsų pirmagimė. Nėštumo metu apie motinystę domėjausi pakankamai daug, tačiau apie neišnešiotukus teko girdėti labai minimaliai. Tik matyti aplinkui, jog vyksta akcijos, parama, gyvybės šventės. Bet tik tiek...“, – pasakojimą pradeda mama.
Ji šypteli, kad turbūt dažna mama idealizuoja savo vaikučio atėjimą, bet jai taip nenutiko.
„Aš norėjau, kad ji dar neskubėtų ateiti pas mus, bet ji nusprendė, kad jau laikas. Vieną saulėtą vasaros dieną darbe pasijutusi blogai, atšaukiau darbus ir išskubėjau namo ilsėtis. Tačiau to nepakako, pradėjau jaustis prasčiau, dažnėjo dubens, nugaros skausmai, kurie sukėlė įtarimų pasirodžius nėštumą prižiūrinčiai gydytojai. Gavau siuntimą į ligoninę ir po apžiūros išgirdau – netipinis atvejis, liekate stebėjimui“, – prisimena Greta.
Po paros laiko, vaistais subrandinus mažylės plaučius, gimė dukra.
„Jai užgimus išgirdau jos balselį. Tuomet supratau, kad kelionė tik prasideda. Gležna, mažutė, peršviečiama, raudona odele. Tai buvo ji, Atėnė. Vardu, kurį atsinešė kartu su savimi“, – pasakoja moteris.
Buvo emocinėje duobėje
Gimdymas vyko Kauno klinikose, kuriose esant norui ir vietų, atsigavusi gimdyvė gali pasilikti saugančių mamų palatoje. Joje Greta gyveno trise su kitomis mamomis, o Atėnė – inkubatoriuje neonatologijos skyriuje.
Kadangi moters gimdymas vyko iki pandemijos, ją kasdien galėjo lankyti vyras, artimieji ir draugai, kurie itin padėjo emociškai.
„Taip diena iš dienos apie 7 savaites gyvenau rutinoje ir baimėje. Ar atėjus dar rasiu ją... Išties, buvo labai sunku ir jautru“, – atsidūsta mama.
Prognozės išties buvo liūdnos ir nieko nežadančios. Atėnė gimė sverdama 764 gramus ir būdama 32 cm ūgio.
„Vyras buvo įspėtas ruoštis „blogiausiam“, bet šitą aš sužinojau tik po kurio laiko. Ko gero, tuo metu šios žinios nebūčiau ištvėrusi. Emociškai buvome gilioje duobėje visi. Tik ji, dukrytė, vedė mus į priekį. Jos užsispyrimas pirmas gimimo valandas kvėpuoti savarankiškai be jokių prietaisų buvo to įrodymas. Vėliau būklė tragiškai keitėsi, bet juk tai buvo nė 800 gramų nesveriantis žmogutis. Trapi ir pažeidžiama. Taip kasdien gyvendavome su nežinomybe, nes sveikatos būklė nuolat „šokinėjo“, – prisimena Greta.
Beveik pasivijo bendraamžius
Gr.Borusienė su dukra iš viso ligoninėje praleido 3 mėnesius. Atėnė per tą laiką paaugo iki 2395 gramų svorio ir iš coliukės pavirto į smulkų 47 cm kūdikį.
„Tada jau ji man atrodė „didelė“, – šypteli mama.
Ji prisipažįsta, kad šioje kelionėje buvo visko – pirmosiomis savaitėmis ne tik organizmas nesuprato, kas vyksta, bet ir mintys moters galvoje pakriko.
„Aplinka irgi nežinojo, kaip reaguoti, paguosti ir ką sakyti. Visi buvome pasimetę, bet niekada nedingo tikėjimas ateitimi, tad po kiekvieno blogo įvykio likdavo gilus įsitikinimas, kad viskas bus gerai, viskas turi būti gerai. Ir, žinoma, kitų mamų istorijos, kurių tiek klausydavausi ligoninėje, tiek skaitydavau internete. Labai ieškojau „gerų istorijų“ ir tikėdavau, jog ir mums taip pasiseks“, – dalinasi Greta.
Atėnė dėl paskubėjimo ateiti į šį pasaulį turėjo įvairių sveikatos problemų, bet daugelį jų su medikų pagalba išsprendė. Teliko toliaregystė ir šiek tiek atsiliekanti raida, bet su reabilitacijos specialistų pagalba stengiasi pasivyti bendraamžius.
„Dabar jai dveji su puse – jau didelė mergina su savo nuomone ir norais, tad ne visada pavyksta susitarti ir sklandžiai dirbti pas specialistus. Lanko nuostabų darželį, kuriame auklėtojos puikiai integruoja ją tarp bendraamžių ir jos neišskiria. Dabar didžiausias iššūkis – kalba. Atkartoja žodžius, supranta, kai ką ir pasako, bet dar ne visada aiškiai. Labai mėgsta dainuoti, moka skaičiuoti iki penkių. Tikiu, kad prisivysime bendraamžius“, – optimistiškai nusiteikusi mama.
Pradėjo savanoriauti
Nuo Atėnės gimimo iki dabar Greta visais išgyvenimais ir atradimais dalijasi instagramo paskyroje „Mom of premature girl“.
„Paskyrą susikurti pastūmėjo mano geriausia draugė. Sako pirmyn, tai įkvėps kitas, tokio pačio likimo, mamas ir padės pačiai išsakyti savo jausmus. Bet tai padaryti išdrįsau tik po kurio laiko, nes turėjo susigulėti visos emocijos, kad galėčiau jas paleisti plačiau. Dabar kiekviena žinutė susijusi su anksčiau gimusiais vaikučiais mane priverčia suklusti. Kiekvieną tokio pačio likimo mamą norisi apkabinti ir kartu paverkti, padrąsinti ir įkvėpti. Visos turime tuos etapus praeiti pačios. Taip jau yra“, – įsitikinusi G.Borusienė.
Šiuo metu ji savanoriauja organizacijoje „Padedu augti“ , kurioje susipažino su daug nuostabių žmonių, praplėtė žinių ratą ir dabar gali drąsiai padėti mamoms, rašančioms į Neišnešiotukų pagalbos liniją.
„Mamos, kurios turite dvejonių, norite patarimo, įkvėpimo sr tiesiog išsikalbėti galite drąsiai rašyti į „Padedu Augti“ puslapyje iššokančią nuorodą „Neišnešiotukų pagalbos linija“. Mielai atsakysime, patarsime“, – kviečia Greta.
Motinystė išmokė daug
Dar viena Gretos veikla – elektroninė parduotuvė „Ežio namas“, kurioje pirkėjai gali rasti lavinamųjų žaislų ir žaidimų.
„Siūlome tokius, kurių naudą pajaučia mūsų Atėnė, nes ji pirmoji viską išmėgina ir įvertina visus produktus. Labai džiugina, kad nemažai turime ir edukacinių žaidimų, kurie ugdo vaikus. Per dvejus metus dirbdami ir lavindami Atėnę supratome, kad žaislas turi būti ne tik kad gražus, bet, pirmiausia, turi turėti mokomąją naudą“, – pastebi Greta.
Besišypsanti moteris prisipažįsta, kad iš nėštumo ir motinystės ji tikėjosi daug, bet gyvenimas pamokų padovanojo dar daugiau, kurios išmokė atsakomybės, būti stipresniai.
„Mane palaužti tapo nebe taip lengva. Gal net kiek kovingesnė tapau. Vienu žodžiu – užgrūdino. Atrodo, net ir žmogiškosios vertybės keitėsi“, – šypteli ji.
Jei yra mama, kuri skaito šį interviu, yra susilaukusi ankstuko ir laukia patarimo, Greta prisipažįsta, kad tai padaryti sunku, nes visos situacijos skirtingos, kaip ir reakcija į jas.
„Pirmiausia turbūt reikėtų sutelkti visą save į tą mažą gimusį žmogutį. Atiduoti jam šilumą, tuos pirmuosius pieno lašelius ir nepamiršti išsakyti savo mintis. Artimam žmogui ar visai nepažįstamam, bet visada geriau išsikalbėti“, – įsitikinusi G.Borisienė.
