„Apie nusisukusius, atitolusius gimines, draugus ir artimuosius, pasakoja apie 91 proc. šeimų, kurias ištinka vaiko negalia. Neretu atveju, tie „nusisukusieji“ net nejaučia, kad sumažėjęs jų dėmesys šeimai yra toks skaudus. Neretu atveju, tie „atitolusieji“ pasirenka laikytis atstumo, bijodami suklysti, įžeisti. Netyčia, o todėl, kad nežino, kaip.
Neseniai teko kalbėtis su viena mama, kurią labai įskaudino draugų klausimas: „Jūsų vaikas nekalba? O kaip mums su juo tada bendrauti?“.
– Nuėjau į tualetą ir apsiverkiau,- pasakoja mama.
Bet patikėkit, mielos mamos, aš sulaukiu daugybės laiškų su klausimais: „Kaip palaikyti? Kaip padėti? Kaip kalbėti su mama auginančia neįgalų vaikutį? Kaip pakalbinti, kad neužgauti?“
Tad šis įrašas skirtas, draugėms, kurioms rūpi.
Pradėkite nuo paprastų dalykų:
- Pasisveikinkite su vaiku, kai susitinkate
Ne tik su drauge, bet ir su Jos vaiku. Neapsimeskite, kad jo nėra, kad jis neegzistuoja. Net jei jis sėdi ratukuose su nubėgusia seile, pasisveikinkite ir pasakykite kažką malonaus, ką sako žmonės vieni kitiems, kai susitinka: „Pasiilgau, kaip laikaisi? Seniai nesimatėme“ ir pan.
Paspauskite ranką, apkabinkite (jei žmogutis leidžiasi). Kai žmogus nekalba – nereiškia, kad jūsų negirdi, nereiškia, kad jūsų nemato ir nejaučia. O jei kalba ir atsakys – jūs jau susidraugavote
- Pagirkite jos vaiką
Iš tikrųjų, pagirkite – pamatykite jame kažką nuostabaus. Pamatykite, ne sugalvokite. Tebūnie tai nauja šukuosena, stilingi drabužiai, jeigu nematote nieko daugiau tą akimirką. Jeigu pamatysite kažką daugiau ir tai įvardinsite – mamą palaiminsite visai dienai.
- Jeigu norite padėti – pakvieskite į svečius
Nebijokite paklausti, kokia aplinka tinkama – kiemas, parkas, namai – ir pasiūlykite savo draugiją. Leiskite mamai suprasti, kad jums nėra sunku prisitaikyti, paruošti atitinkamus pietus, ar praleisti valandą laiko kartu, garsiai nespygaujant ir neplepant, o tiesiog supantis su vaikais.
- Klauskite draugės patarimo temomis, nesusijusiomis su vaikais
Prisiminkite, kad be to, jog augina neįgalų vaiką, jūsų draugė, pirmiausia, yra moteris. Žmogus, turintis begalybę žinių ir išminties, interesų, talentų ir svajonių. Kalbėkite apie tai.
- Paklauskite, kuo galite padėti.
Greičiausiai, išgirsite, kad niekuo, bet jūsų klausimas nuims įtampą ir atrakins duris į pasitikėjimą.
Labai į temą šįryt telefonu kalbėjomės su drauge, auginančia vaikutį su sunkia negalia. Ji papasakojo, kaip vakar jiedu išėjo pasivaikščioti, džiūgavo, kad toli nuėjo ir, kad tik kartą prisėdo pailsėt. O tada juos užkalbino pro šalį ėjęs žmogus. „Šviesus, malonus senukas“ – net per telefoną girdėjau draugės šypseną. Sužinojęs, kad berniukas nekalba, jis paglostė jam plaukus. O berniukas – paglostė seneliui rankas. Jie susikalbėjo.
– Grįžau namo tokia pakylėta, tokia laiminga savo gyvenimu! – atvėrė širdį draugė.
Nereikia versti kalnų ir statyti pilių. Paimk už rankos ir pasakyk: „aš kartu“.“
Daugiau Tomos įžvalgų www.facebook.com/mamaadomo/
