„Moters organizmas yra unikalus ir visiškai neįtikėtinas. Kartais man atrodo, kad tereikia visiškai pasitikėti savo kūnu ir jis duos ženklus, pats tinkamai reaguos į kiekvieną jam iškilusi iššūkį. Žinoma, kartais jam prireikia mūsų rūpesčio ar profesionalų pagalbos.
Taip galvoju ir apie nėštumą, nes šis laikotarpis yra toks kupinas pokyčių pačiam kūnui, kad jis vos spėja juos priimti, o kartu dar turi eiti ir mūsų mintys bei psichika. Jei pačioje pradžioje kūnas nerodo jokių aiškių pasikeitimų aplinkiniams, tai viduje vykstančius pokyčius būsima mama pradeda jausti nuo pirmųjų dienų. Pavyzdžiui, jas kankina rytinis šleikštulys, jautrumas kvapams, krūtinės skausmai, bet šie pokyčiai slapti ir, tarytum, skirti tik mamai.
Antrasis nėštumo trimestras jau kupinas pokyčių matomų visiems ir žinia apie laukimo džiaugsmą tampa vieša. Trečiasis trimestras, kuomet būsimos mamos eisena tampa panaši į išdidžios karalienės, man visada atrodo tarytum visiškas viešumo paradas, nes visi turi tą vieną ir nepakartojamą klausimą, kurį jau keletą savaičių girdžiu ir aš „Tai kada gimdai?“
Kodėl visiems nuo bandelių pardavėjos, bibliotekininkės iki draugų vestuvėse sutiktų beveik nepažįstamų svečių kyla šis klausimas? Ar tai mano kūnas išdavikas jau pasiduoda, nes atrodo, kad jam jau metas gimdyti? Kartu su šiuo klausimu mano galvoje jau trečią kartą užsidega raudona ir labai ryški lemputė, kad gimdyti tikrai teks ir kyla klausimai – ar bijau ir ko bijau, tikrai pradeda suktis galvoje.
Gimdymo baimė yra neuromokslininkų jau aiškiai įvardinama sąvoka, nes nėštumo laikotarpis ir artėjanti gimdymo diena atneša daug nerimo ir dvejonių. Ar viskas bus tikrai gerai? Ar neskaudės? Ar gimdymas vyks pagal planą? Laukiantis pirmą kartą didžiausia baimė turbūt yra nežinomybė – kaip viskas vyksta, kaip prasideda gimdymas ar nepramiegosiu sąrėmių. Tokie dažniausi pirmakarčių mamų klausimai, todėl išduosiu paslaptį, kad šias baimes galima įveikti lankant tėvystės mokyklėlę ar tiesiog pasirinkus kelis seminarus, kurie padės pasiruošti gimdymui. Svarbi taisyklė yra susikurti savo galvoje tobulą ir ramų gimdymo vaizdinį, neklausyti neigiamų kitų patirčių bei nežiūrėti svetimų gimdymų.
Gimdymas yra pirmoji tėvystės pamoka – mokytis išbūti su tuo, ko negaliu kontroliuoti, todėl labai svarbu pasitikėti savo kūnu, bandyti susidraugauti ir tuomet stebuklingai išsiskirs oksitocinas, meilės hormonas atsakingas už sklandžią ir neskausmingą gimdymo veiklą, nes dar viena ir ne ką mažesnė baimė yra skausmas.
Žinoma, gimdymas mums siejasi su skausmingu procesu, todėl jei tai yra jus ypatingai gąsdinantis dalykas – būtinas pokalbis su specialistu, kurio metu galima aptarti visas šiuolaikines skausmo malšinimo priemones, išsiaiškinti kas taikoma ligoninėje, kurioje planuojame gimdyti ir susiplanuoti nuskausminimo galimybes. O gal to plano net ir neprireiks?
Tiesa, turint gerą gimdymo patirtį turbūt šios dvi baimes šiek tiek sumažėja, bet visuomet galvoje vietos atsiranda naujoms. Mane šiuo metu kankina baimė – o kas jei aš numirsiu? Ir tuomet mintyse sukasi įvairūs scenarijai tik kažkaip vietos gimdymui su šypsena vis mažiau ir mažiau.
Gyvenant savo gimdymo baimėse atsiduriame savotiškame užburtame rate, todėl čia puikiai padeda pokalbis su savim ar su artimu žmogumi. Išsiaiškinkite, kas slypi už šios baimes, iš kur ji atkeliavo ir kaip reaguoja mano kūnas? Ir mes tikrai turime galios ramiai susidėlioti savo mintis. Be to, šalia visada yra žmonių galinčių išgirsti mūsų baimes ir sudėlioti jas į lentynėles – man tai kartais draugė, kartais vyras, o gal ir psichologas. Baimė gali būti sklandaus gimdymo stabdis, tad metas jai nusišypsoti ir prisiminti, kad susipažinus ji sumažėja ar net visai išnyksta ir nebetrukdo gimdyti su šypsena.
Na ir pabaigai, pasidalinsiu savo vakariniu pokalbiu su savo gimdymo baime po eilinio klausimo „tai kada jau gimdai?“ Kažkodėl ta baimė ateina prieš užmiegant, bet tuomet aš įsivaizduoju didelį raudoną drakoną saugantį spindinčią skrynią su lobiais ir tikrai žinau, kad ji skirta man. Turiu pasiekti skrynią, todėl žengiu žingsnį susitikti su drakonu, o jis tik sušnypščia ir nusišypso man. Taigi, norint pasiekti ramybę, tereikia susitikti su savo besišypsančiais drakonais ir prisiminti, kad bijoti gimdyti, bijoti savo kūno pokyčių, susitikimo su naujagimiu, mirties, skausmo ir visų kitų pačių įvairiausių dalykų yra NORMALU bei labiau įprasta nei, mano galva, gimdymas su šypsena.“
