Ką gi, situacija tikrai neeilinė. Galima suprasti ministerijos pozicijas – nepakankamas kiekis pacientų, nepakankamas apmokėjimas, todėl finansiškai tokio skyriaus tolimesnis išlaikymas tampa ekonomiškai nepagrįstas. Tuo labiau prisimenant, kad valstiečių partijos atstovai aiškino, jog A. Veryga bus tas vienintelis sveikatos apsaugos ministras, realiai įvykdysiantis sveikatos apsaugos sistemos reformas, kurių iki tol nesugebėjo padaryti joks iki tol buvęs ministras.
Siekiant tų tikslų, tikrai dėtos didelės pastangos formuojant reikiamą visuomenės opiniją – pasirodė straipsniai ir televizijos reportažai apie tai, kad rajonų gydytojų kvalifikacija labai žema, suteikiamos paslaugos yra nekokybiškos ir gydytis tokiose įstaigose yra pavojinga.
Pasėti nepasitikėjimo sėklą juk labai paprasta, ypač jei tavo rankose licencijavimo tarnyba, kur galima nustatyti veiklos normatyvus – kiek operacijų, kiek procedūrų reikia atlikti per metus ir pan., kad būtų išduota licencija. Toliau Ligonių kasos nepasirašo sutarties – nėra finansavimo, ir finišas aiškus. Ką gi, žiūrint iš ekonominės pusės, daug kam viskas atrodo labai teisingai.
Turiu pasakyti, kad būdamas A. Verygos amžiaus, aš irgi galvojau panašiai – kas ekonomiškai nenaudinga, turi būti likviduojama, vienu žodžiu, rinkos ekonomika viską sustatys į savo vietas. Ir, ačiū likimui, kad, dirbdamas įvairiuose tarptautiniuose projektuose, sutikau patyrusius ekspertus, kurie griežtai pasakė, kad sveikatos apsauga nėra toji sritis, kur galima vadovautis vien tik rinkos ekonomikos taisyklėmis, o dažnai reikia daryti sprendimus, kurie nėra ekonomiškai naudingi.
Žmonių sveikata – visuomet turi būti pagrindinis prioritetas, o tai visuomet kainuoja. Kalbant apie rajonų sveikatos apsaugos įstaigas, reikia pasakyti, kad situacija tikrai nėra paprasta, nes kasmet išryškėja vis didesnis ne tik lėšų, bet ir gydytojų, slaugytojų trūkumas.
Asmeniškai sulaukiu ne vieno skambučio iš rajonų poliklinikų ar pirminės sveikatos priežiūros centrų – ar nežinau šeimos daktaro, kuris norėtų dirbti rajone. Deja, dažnai niekas nesusigundo ir butu, ir gera alga. Kol kas atskirtis tarp rajonų ir didžiųjų miestų pastoviai didėja. Ir atrodo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos politika tos atskirties tikrai nemažina.
Manyčiau, pagirtina, jog kai kurios savivaldybės deda maksimalias pastangas, kad jų rajonuose funkcionuotų ligoninės, turinčios pagrindinius skyrius, tarp jų ir Vaikų. Rajonų valdžia net apmoka būsimiems gydytojams rezidentūros studijas, sudarant sutartis, kad jie po baigimo dirbs tų rajonų gydymo įstaigose.
Daug kur papildomai iš rajono biudžeto finansuojamos sveikatos apsaugos įstaigos, sudaromos lengvatinės sąlygos atvykusiems gydytojams gauti butus ir pan. Mes daug kalbame apie provincijos ir didžiųjų centrų atskirties mažinimą. Aišku, kiekvienas rajonas turi savo specifiką ir savų problemų ratą. Bet visi rajonai stengiasi turėti pilnavertę sveikatos apsaugą.
Tikrai nemanau, kad Sveikatos apsaugos ministerijai reikėtų pergyventi, jog Radviliškio ligoninėje atsidarys Vaikų skyrius. Manau, tas tikrai pakels rajono autoritetą, galbūt, daugiau skatins jaunas šeimas pasilikti ten ir pan.
Ir vieną kartą baikim tas kalbas apie rajono gydytojų nepakankamą kvalifikaciją. Esu paruošęs šimtus gydytojų, puikiai juos pažįstu ir atvirai galiu pasakyti, kad didelė dalis jų dirba rajonuose, kur užsitarnavo didžiulę savo pacientų pagarbą ir autoritetą. Dalis gydytojų yra apsigynę daktaro disertacijas. Deja, nemaža dalis išvažiavo dirbti į užsienius, kas viena vertus tikrai gaila, bet kita vertus malonu, nes apie jų darbą gaunu geriausius atsiliepimus.
Užbaigiant galiu pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerija savo tendencinga licencijų politika, reitingavimu gali lengvai sužlugdyti bet kurią gydymo įstaigą. Bet reikėtų gerai pagalvoti, ko mes siekiame. Ar reikia redukuoti rajonų sveikatos apsaugos įstaigas, paliekant tik pirminę sveikatos priežiūrą ir slaugos paslaugas? O gal vis dėlto tegul Radviliškio ligoninėje būna ir Vaikų ligų skyrius.
